Ji patikli visa savo smulkute esybe. Pasiruošusi gyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Jai gera gyventi ir ji nori dar. Nori galėti perbėgti per žolytę, sustoti prie jau pražydusios obels ir pagulėti (palaksčius norisi šiltą pavasario dieną šviežioje žolytėje snūstelėti). Į obelį nelips. Ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad negali.
Ji neturi abiejų užpakalinių kojyčių pėdučių. Yra kojytės, bet be pėdučių. Arba kraupi nelaimė, arba tokia jau gimė. Nesimato jokių baisybių – žaizdų, plikų vietų ar panašiai. Nepamatysit nieko baisaus, tiesiog nėra pėdučių ir tiek. Kojytės kailiuku apaugę.
Lututė vikriai laksto ir jai psichologinių problemų dėl to nekyla. Ji džiaugiasi gyvenimu ir nori juo džiaugtis ir toliau – juk taip gera gyventi. Tik negalėtų pabėgti, jei vytųsi šuo ar pan. Į tai reikia atkreipti dėmesį. Kai Lututė dar ūgtels, ją sterilizuosime mūsų sąskaita. O dabar tik prašome suteikti jai namus. Ypač jei turit vaikučių ir norite, kad jie augtų jautrūs ir suprantantys, kaip gera gyventi šią akimirką. Kiekvieną šio gražaus, spalvingo Pasaulio akimirką. Mes už šviesą! O Jūs?
