Žydų bendruomenės senolių slaugos centras rytinėje Frankfurto dalyje esančioje Bornheimer Landwehr gatvėje yra gabalėlis Vidurio Europos.
Po pietų varšuvietė Zofija Skrzeszewska lenkiškai kalbasi su savo kaimyne Eliza Wysocka iš Liublino, o štai jos vyras Romekas, 1920 metais pasaulį išvydęs Ukrainoje, kartkartėmis snūduriuoja. Tuo pat metu dešimt metų vyresnis Barysas Kitas prisimena, kaip 1928 metais tapo studentu Lenkijos okupuotame Vilniuje.
„Po Naugarduko licėjaus baigimo buvo aišku, kad eisiu į Vilniaus universitetą. Tačiau eilė prie Istorijos fakulteto buvo tokia ilga, kad spontaniškai užsirašiau į matematiką ir fiziką“, – juokiasi plikagalvis B. Kitas ir merkdamas akį priduria. –Taip aš tapau visų laikų žymiausiu baltarusiu.“
Kaip baltarusis iš Lietuvos, daug pasiekęs JAV, pateko į žydų slaugos namus Frankfurte prie Maino?
B. Kitas savo istoriją mielai papasakoja. Ir tai jis daro jau ne pirmą kartą. Kai 1910 metais Sankt Peterburge gimęs vyras kokio epizodo neprisimena, jam pagelbėja jo šešiasdešimt metų jaunesnė slaugytoja. Pati ji kilusi iš Rygos ir specialiai dėl savo numylėtinio Borisočkos išmoko baltarusių kalbą. Ji vėl ir vėl skaito jam iš tų knygų, kuriose dešimtame dešimtmetyje buvo parašyta apie B. Kitą. Baltarusijos intelektualai, tokie kaip rašytojas Vasilis Bykau, žlugus Sovietų Sąjungai matematiko gyvenimą suprato kaip gyvą įrodymą, kad egzistuoja kosmopolitiški baltarusiai. Baltarusijos respublika tapo nepriklausoma tik 1991 metais, apie tai B. Kitas pusę šimtmečio tik svajojo.
Nors Bornheimer Landwehr gatvėje kalbama jidiš, hebrajų, rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis, Barysui dar ir šiandien mieliausia šnekėti baltarusiškai.
Dar studijuodamas jis pradėjo mokytojauti Vilniuje veikusioje baltarusių mokykloje. Yra keletas epizodų, kurie B. Kito atmintyje išliko ypač ryškūs: „Pohuliankos teatre Julijaus Slovackio gimnazija minėjo mokslo metų pradžią. Tai buvo 1935 metų Rugsėjo pirmoji. Baltarusių licėjus tiesiogiai priklausė šiai gimnazijai, nes Lenkijoje neturėjo būti daugiau jokių mažumų mokyklų. Taip aš, dvidešimt penkerių baltarusis, atsidūriau oficialioje lenkų mokyklos ceremonijoje. Viršuje mokiniai, apačioje – mokytojai. Direktorius, kuris manęs dar nepažinojo, priėjo prie manęs ir pasiuntė į viršų. Tada aš su pasididžiavimu jam pasakiau: „Aš esu naujas jūsų mokyklos matematikos mokytojas“.
Sulig šiais žodžiais 104 metų vyras sujuda neįgaliųjų vežimėlyje ir leidžiasi pavežamas atgal. Grįžęs prie stalo B. Kitas aiškiai pasakoja kaip jis, kaip vyresnysis mokytojas, atėjus sovietams, nuo 1939 metų rudens iki 1941 metų birželio, vieną po kitos atidarė baltarusių mokyklas, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba.
Vokiečių okupacijos metais jis dirbo kaip mokytojas. Dar viena scena, kuri baltarusiui atrodo svarbi net praėjus septyniems dešimtmečiams, įvyko 1942 metų pabaigoje nedideliame mieste tarp Vilniaus ir Vitebsko. „Gatvės buvo nuklotos nužudytų žydų palaikais. Prie manęs priėjo vokietis ir pareikalavo, kad aš kartu su savo mokiniais iš gatvės išneštume nužudytuosius. Aš atsisakiau, tad vokietis išsitraukė pistoletą ir nusitaikė į mane, – B. Kitas pasakoja visa tai ne kaip didvyrišką istoriją – jo balsas visiškai ramus, o žvilgsnis aiškus. – Šalia stovėjo mano tuometinis mokinys Adamas Dobrzynskis, kurį vokiečių okupantai paskyrė burmistru. Mane paleido paskutinę sekundę. Mano mokinys garantavo, kad pats su žmonėmis iš rotušės surinks lavonus“.
Vėliau SS jam pateikė įtarimus bendradarbiavimu su sovietų partizanais.Įkalinimą jis prisimena nenoriai: „Kasdien mirdavau iš naujo. Taip trisdešimt dienų. Rūsio langas buvo po gestapo štabu štetle (štetlas – Rytų Europos miestelis, kuriame žydai sudarydavo didžiąją gyventojų dalį, red.). Dauguma žydų jau seniai buvo išžudyti. Čia buvo vedami tie, kuriuos aptikdavo besislapstančius, po kelių dienų jie buvo nužudomi. Kaimynystėje gyvenantys žmonės per rūsio langą įmesdavo burokėlių ir bulvių, nes gaudavome tik vandenį primenančio sultinio. Ir kiekvieną dieną buvo sušaudoma daugiau kaip tuzinas įkaitų“. Miestas buvo netoli didelį plotą užimančių pelkių ir miškų, kuriuose slėpėsi partizanai. Maisto jie reikalavo iš aplinkinių kaimų gyventojų. Vokiečiai taikė kolektyvines bausmes, degino ištisus kaimus, o įkaitams viešai vykdė egzekucijas. Barysas suprato, kad ir jis bus nužudytas. Tačiau, kaip ir prieš tai, jį paskutinę akimirką išgelbėjo jo buvęs mokinys. Nepaisant įkalinimo bausmės, vėliau jam pavyko vėl įsidarbinti mokytoju ir įsteigti profesinę mokyklą Maladečinoje.
Artėjant sovietų kariams, jauna šeima nusprendė pasitraukti į Vakarus. B. Kitas žinojo, kad grįžtantys sovietai jam irgi nebus palankūs, Sovietų Sąjungoje greičiausiai būtų nuteistas kaip koloboravęs su kita puse. 1944 metais jis pirmiausia atvyko į Lindau. Kadangi baltarusių ir ukrainiečių kalbos labai artimos, netrukus jis jau dėstė matematiką ukrainiečių licėjuje Miunchene. Iš čia 1948 metais kartu su žmona ir vaiku iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įsitvirtino kaip matematikas. Kaina, kurią sumokėjo už savo karjerą amerikiečių kosmoso pramonėje – daugiau jokių kontaktų su Baltarusija.
1972 metais jis nusprendė dar kartą viską pradėti iš naujo. Su moksliniu tyrimu atvyko į Frankfurtą prie Maino ir pasiliko – dėstė čia įsikūrusioje amerikiečių aukštojoje mokykloje. Čia jis susipažino su moterimi, kilusia iš Ukrainos, kuri jam ištikima iki šiol. „Niekada nenorėjau kartu apsigyventi, todėl mes vis dar pora“, – švyti Barysas net praėjus keturiems dešimtmečiams.
Kai sulaukus šimto metų jam vis labiau ėmė reikėti pagalbos, žydų bendruomenės slaugos centras pasirodė tam ypač tinkamas, nes viena čia vartojamų kalbų yra rusų. Nors B. Kitas išaugo krikščioniškoje šeimoje, čia jo laukė išskėstomis rankomis. Prieš pietus jį aplanko slaugytoja iš Rygos, kuri savo Borisočkai iš knygų paskaito baltarusiškai apie jo praeitį, o po pietų pas jį ateina jo žmona iš Ukrainos, kartu jie praleidžia kelias valandas.
Svečius B. Kitas pasveikina vis dar stipriu rankos paspaudimu. Ir toliau pasakoja istorijas apie savo, baltarusio pedagogo, dirbusio Europoje tarp Hitlerio ir Stalino, gyvenimą, apie savo amerikietišką svajonę. Tačiau yra ir tokių istorijų, kurių jis nepasakoja: kaip 1941 metais gimė jo sūnus; kaip 1944 metais jis, to tuo metu nesuvokdamas, visiems laikams atsisveikino su savo tėvais. Pokalbio metu jis nutyli, kaip tiksliai atvyko į Miuncheną, kad ten galėtų dėstyti ukrainiečių licėjuje. Klausytojai nesužino, kaip jis susipažino su savo pirmąja žmona ir kodėl jis ją paliko. Šios istorijos nedera prie didingų baltarusio, kuris leido raketas į kosmosą, istorijų.
Gegužės 27 d. Colloquium Vilnense renginio metu VU Istorijos fakultete bus rodomas EHU Vokietijos akademinių mainų tarnybos DAAD docento Felixo Ackermanno 2014 metais su B. Kitu įrašytas interviu. Tokiu būdu EHU paminės 105-ąsias šio garbaus Vilniaus universiteto absolvento metines. Sekite EHU naujienas „Facebook“.