Velykos Šventojoje Žemėje: kas taip traukia piligrimus?

Minios piligrimų ir tikinčiųjų iš daugelio krikščioniškų kraštų... Tvyranti maldų aura... Užplūstanti palaima, kai žengiama taku, kuriuo ėjo Jėzus Kristus... Neretai maldininkai arba smalsuoliai įveikia ne vieną šimtą kilometrų, kad Jeruzalėje sutiktų šv. Velykas.

Džiaugsmas visam gyvenimui

Jeruzalė – vienas seniausių pasaulio miestų, menantis Jėzaus Kristaus ir jo mokinių gyvenimą. Tai – dvasinis centras krikščionims ir žydams. Todėl per šv. Velykų savaitę į šį miestą suplūsta dešimtys tūkstančių tikinčiųjų.

„Nė vienas jausmas neprilygsta tam, kuris patiriamas, kai masės žmonių šlovina Išganytoją. Tai išlieka visam gyvenimui“, – teigia tikintieji, kurie nuo Verbų sekmadienio iki Velykų ryto bando iš naujo pažinti Kristaus gyvenimą, apmąsto jo patirtas kančias ir jų prasmę.

Anot dalyvavusiųjų iškilmėse, netgi aplinkui vyraujantis bruzdesys netrukdo pasisemti neišdildomų pojūčių ir pasinerti į religinę aurą.

Tūkstančiai tikinčiųjų apsistoja pas vietos gyventojus. Per šią šventę ne tik daug meldžiamasi, bet ir masiškai krikštijami naujagimiai. „Tai būdavo šventė tikrąja šio žodžio prasme“, – teigė 72 metų Jeruzalės gyventojas Yacoub’as Dahdal’as.

„Į iškilmes atvykdavo ne tik Europos šalių gyventojai, bet ir tikintieji iš Viduriniųjų Rytų. Egiptiečiai atvykdavo traukiniais, libaniečiai ir sirai – autobusais. Senamiestyje girdėdavosi įvairiausių akcentų. Tai būdavo didelis džiaugsmas“, – savo prisiminimais dalijosi senukas.

Giesmės, žvakės ir alyvmedžiai

Kelionė į gilesnį tikėjimą prasideda Verbų sekmadienį. Piligrimai susitelkia aplink Alyvų kalną, kurio šlaite Jėzus Kristus skelbė pamokslus ir pranašystes, taip pat melsdavosi. Po Paskutinės vakarienės Jėzų, slėnyje leidusį laiką su mokiniais, suėmė. Biblijoje Alyvų kalnas minimas kaip vieta, iš kurios Kristus įžengė į dangų.

Pagerbdami Dievo sūnaus gyvenimo etapus įprasminančią vietą, piligrimai leidžiasi kalno šlaitu, gieda šlovinančias giesmes ir psalmes, kuriomis garbina Jėzaus didingą atėjimą į Jeruzalę. Meldžiamasi ir giedama įvairiomis kalbomis. Skambantys balsai ir nuo šio kalno atsiverianti įspūdinga senojo miesto panorama padeda pajusti ypatingą religijos aurą.

Nemažus tikinčiųjų būrius sutraukia ir Didžiojo ketvirtadienio apeigos, kuomet patriarchas kunigams plauna kojas. Ši ceremonija atkartoja Biblijoje aprašytą Jėzaus Kristaus poelgį. Šią dieną šventinamas ir alyvuogių aliejus, kuriuo patepami dvasininkai, karaliai ir pakrikštytieji.

Taip pat bažnyčiose nuolatos skamba vargonai ir varpai. Taigi prasideda didžiausio religinio susikaupimo metas. Po pietų pranciškonai leidžiasi į tradicinę kelionę – Siono kalvą. Sutemus tikinčiuosius įtraukia žvakių liepsna nutvieksta procesija nuo Getsemanės sodo iki šv. Petro „in Gallicantu“ bažnyčios – vietos, kur Jėzus praleido naktį po suėmimo.

Didįjį penktadienį tūkstančiai tikinčiųjų patraukia brangiausiu taku – Kryžiaus keliu (Via Dolorosa). Šiuo keliu su kryžiumi ant pečių iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas, ėjo Išganytojas. Tikintieji prisijungia prie procesijos, kad išgyventų paskutines Jėzaus Kristaus valandas iki nukryžiavimo.

Devynios Kryžiaus kelio stotys išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, kur galima sustoti pasimelsti ir pamąstyti. Norintiems, kad neblaškytų aplinkinių šurmulys, patariama šiuo keliu eiti anksti ryte.

Šventoji ugnis – iš dangaus

Velykų išvakarėse tikintieji laukia itin jaudinančios ir paslaptingos akimirkos. Didįjį šeštadienį krikščionys ortodoksai užtvindo siauras senamiesčio gatveles ir laukia šventosios ugnies uždegimo ceremonijos.

Visų tikinčiųjų širdys pradeda dažniau plakti, mat tikima, kad stebuklinga ugnis, uždeganti patriarcho laikomas žvakes, atsiunčiama iš dangaus. Tris kartus apėjęs šventovę, patriarchas įžengia į vietą, kurioje buvo palaidotas Jėzus Kristus, ir po kelių minučių išeina, laikydamas kelias degančias žvakes.

Ši ceremonija turi gilias tradicijas ir apipinta magišku tikėjimu. Prieš ją patriarchas visada apieškomas, kad į šventovę neįsineštų degtukų, kuriais galėtų uždegti žvakes. Tikintieji tikina, kad šventoji ugnis pirmąsias 33 min. po įžiebimo nedegina plaukų, veidų, drabužių ir jokių kitų daiktų.

Pagaliau Velykos

Didįjį šeštadienį visų tikinčiųjų akys pamažu nukrypsta į Kristaus kapo baziliką, dar vadinamą Prisikėlimo bazilika. Ši šventovė pastatyta toje vietoje, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, mirė ant kryžiaus, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė. Todėl iškilmių išvakarėse į mišparus susirenka maldai neabejingi žmonės. Velykų rytą aukojamos Prisikėlimo Mišios, procesija eina aplink Kristaus kapą, šlovina jį ir gieda giesmes. Renginiai Dievo sūnaus garbei trunka visą dieną.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!