1991 m. sausio 13 d. mes kovojome už laisvę, gynėme gimtinę, o kas darosi dabar? Vaikinai vien išgirdę apie tai, jog gali būti pašaukti į kariuomenę, deda į kojas. Būdama šalia vaikinų vis girdžiu, kad jie nemato prasmės eiti tarnauti, jie nesupranta dėl ko ir už ką turėtų ginti Tėvynę.
Prasmė visada yra: gindami gimtinę įrodo, kiek ji mums svarbi bei kiek ji mums reiškia. Manau, kad jei vaikinas ar vyras bijo eiti į kariuomenę, tai kas jis per vyras? Vis dažniau išgirstama, jog merginos žada eiti savanorėmis į kariuomenę. Vadinasi dabar merginos gins Tėvynę, ne vyrai.
Pavyzdžiui, Izraelyje moterys kaip ir vyrai yra šaukiamos į kariuomenę.
Tačiau reikia savęs paklausti: kas jei ne aš? Daugiau nei prieš tūkstantį metų vienas filosofas yra pasakęs, kad kilnus žmogus reikalauja iš savęs, o prastuolis – iš kitų, tad nereikia šitos naštos kelti ant kito peties, reikia eiti pačiam.
Noriu pasakyti, kad būti pašauktu turi daugiau pliusų nei minusų. Tarnaudamas gali patirti nuotykių – naktiniai žygiai, šuoliai su parašiutu, ginklų testai ar šaudymai – šiuolaikinės kariuomenės ir kario kasdienybė, tarnaudamas užtikrini savo šalies, jos žmonių ir savo šeimos saugumą, kariuomenėje supranti, kiek svarbu komandinis darbas ir galimybė pasitikėti vienas kitu bei tikrai geras atlygis profesinės karjeros pradžioje ir visos socialinės garantijos.
Taigi būti pašauktam – nėra pasaulio pabaiga, kariuomenė kaip tik atveria naujas duris ir praplečia žmogaus pasaulėžiūrą.
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau:
