„Jūs nieko blogo nepagalvokit, Kopenhaga kaip miestas mums patinka. Ir oro uostas visai nieko. Bet praleisti jame 12 valandų... Viskas turėjo būti daug linksmiau, bet sugedo lėktuvas, o kitą vyrai sugalvojo atskraidinti iš pat Tokijo. Tai laukėm. Ir laukėm. Ir laukėm...“, – rašė vyrai.
Tiesa, tai buvo ne vienintelis nemalonumas, su kuriuo teko susidurti lietuviams savo dešimtosios kelionės pradžioje.
„Šį kartą bent jau dėl automobilio neturėjo kilti jokių problemų - buvome sutarę, kad jis lauks mūsų oro uoste. Laukė. Bet viskas vyko maždaug kaip animaciniame filme apie laiškanešį Pečkiną - automobilis yra, bet mums jo neduoda. Kodėl? Ogi todėl, kad pamatę lietuviškas teises japonai reaguoja maždaug taip pat, jei jiems po nosimi būtum pakišęs papelijusią banano žievelę. Mes, žinoma, buvome tam pasiruošę - turėjome ir tarptautines teises, bet ir tos netiko, nes, matai, Lietuva nėra pasirašiusi kažkokio popieriuko. O be jo - niekaip. Va, kankinamės prie langelio kartu su buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Algirdu Kudziu“, – pirmaisiais įspūdžiais ir nuotraukomis dalinosi keliautojai.
Laimei, viskas baigėsi gerai. Pavėlavę bent kelias valandas, marias laiko praleidę derybose dėl automobilio, V. Radzevičius ir M. Starkus su komanda buvo pasiruošę judėti. Tiesa, eilinį kartą jiems teks kankintis ir važiuoti gana nauju automobiliu - nėra Japonijoje senų! O jei ir yra, tai jais neleidžia važinėti. O jei ir leidžia, tai ne lietuviams.
„Jūsų rajone labai tylu“, - pastebėjau vedamas iš aikštelės, kur palikau mūsų laikiną automobilį. Po tradicinių problemų ir užsitęsusių derybų, du skirtingi pasauliai rado kompromisinį sprendimą. Tiesa, rizikingą, bet kol kas – tinkamą. Tad mašina - mūsų, o detales papasakosiu vėliau, kitą kartą. Jei niekas nenumuš nuo minties.
Apie ką mes dabar? A, štai: „Švaru ir tylu pas jus. Kur visi vaikai?“ – paklausiau energingos, daugiau, nei šešiasdešimtmečius tekančias saules liudijančios malonios ponios. Nesustojančiai šypsotis energingai, smulkaus sudėjimo damai mano mintis pasirodė juokinga. Ji puolė kvatotis. Tačiau tai jau atrodė natūralu – dėl jai vienai žinomų priežasčių, visi mano per pirmąsias mūsų pažinties aštuonias minutes ištarti sakiniai sulaukdavo tokios pačios reakcijos.
Tiesa, visuomet po kelių juoko pliūpsnio akimirkų, sekdavo atsakymas. Taip ir dabar: „Vaikų čia mažai. Japonijoje vaikų dabar mažai. Visi baisiai užsiėmę.“ Palingavo galvą, akimirką mintimis kažkur išėjo, atsiduso ir vėl sugrįžo su savo nuoširdžia šypsena: „Štai. Čia jūs gyvensit.“
Vėlyvą popietę, po keturias valandas atidėto skrydžio iš Kopenhagos, reiškia, gerokai vėliau nei planavome, pasiekėm pirmos dienos tikslą. Kelių aukštų namelis, įspraustas tarp kitų viename iš Tokijo rajonų, buvo jau mums paruoštas – jo viduje, ant žemės gulėjo rūpestingai ištiesti čiužiniai, tvarkingai sukabinti rankšluosčiai, o ant stalo virtuvėje pūpsojo kelios sakė pakuotės.
„Čia iš kaimo, labai gera, prašom“, - tarė ponia Ando. Paragavus man pasirodė, kad ji visai teisi. Tą patį pastebėjo ir mūsų nepakeičiamas operatorius Edis, kuris, godžiai atsakė į parodytą svetingumą, po to žinovo įpročiu palingavo galvą, pačepsėjo ir po meistriškai išlaikytos pauzės pastebėjo, kad tai būtų labai skanus, gaivinantis gėrimas karštą vasaros dieną.
Na ir kas, kad ši japoniška ryžių degtinė tradiciškai geriama šilta ir jokiu būdu ne prarastų skysčių atstatymo tikslais.
Vytaras tuo tarpu skubėjo tvarkyti savo lagamino turinio. Kad nepasikartotų pernykštė istorija, kai pamiršus kodą, kartu su Australijos muitininkais teko laužti užraktą, mano draugas, prieš uždarydamas savo daiktų skrynią sąžiningai, net kelis kartus Vilniaus oro uoste visiems pakartojo reikalingus skaičius. Visiems, turiu galvoje – visiems, kurie buvo arti keliolikos metrų spinduliu. Tai pagelbėjo. Lagaminas jau buvo atidarytas. Manau tūlas žmogaus kelioninių įpročių tyrinėtojas turėtų neišsenkamo peno savo mokslinėms studijoms, vos žvilgtelėjęs į šią mano ištikimo, ilgaamžio bendrakeleivio Pandoros skrynią. Šalia keleto drabužių joje glaudėsi tokie netikėti čia pamatyti daiktai, kaip silkė, kečiupas, kiaulės žarnos (reiktų pastebėti, kad voliojosi jos ne palaidos, bet tvarkingai supakuotos vakuuminiame pakete) ir ... ląstai. Plaukmenys. Visi du vienetai. Aš, kaip nešališkas besiklostančių įvykių stebėtojas, nuoširdžiai pažadu, kad artimiausias kelias savaites vesiu už rankos nekantrų skaitytoją žydinčių sakurų nubarstytais keliais, stengdamasis nepaleisti iš akių šios įdomios ir paslaptingos asmenybės, idant nupasakočiau, kas nutiks toliau. O nutiks“, – pirmuosius savo įspūdžius aprašė M. Starkus.
