Ji neturėjo jokių fizinių ydų, nebuvo stora, tiesiog elgdavosi kitaip, nei visi vaikai. Man jau tada buvo aiškiai pasakyta, kad jei nustosiu su ja bendrauti, būsiu priimta į „kolektyvą“. Bet kadangi aš buvau visada už teisybę kovojantis vaikas, su tokiomis sąlygomis nesutikau. Tuomet atstumtos tapome abi.
Į vaikų santykius niekas nesikišo ir niekam nerūpėjo, kas vyksta. Net tada, kai buvau sumušta už išgalvotas suplėšytas pėdkelnes, niekam nebuvo įdomu. Tėvai mokė duoti atgal, bet aš nežinojau, kaip tai padaryti. Man vaikystėje kailis jau buvo atvanotas už bandymą pakovoti už savo teises. Ačiū protingiems dėdėms ir tetoms, pamokantiems auklėti vaikus.
Mokykloje problemos tęsėsi. Iš darželio buvau atsinešusi „keistos mergaitės“ titulą. Juk sakoma – su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Keisčiausia, kad kituose kolektyvuose, kuriuose niekas nežinojo apie mano „padėtį“, sutardavau kuo puikiausiai ir dažnai užimdavau lyderio rolę, nes nebijojau priimti sprendimų ir teikti pasiūlymų. Tačiau pačioje klasėje situacija buvo nekokia. Niekas su manimi nenorėdavo sėdėti, visada žaidimams rinkdavosi paskutinę ir prasivardžiuodavo. Vadindavo nenormalia, o aš nesuprasdavau, kas tas nenormalumas yra. Čia ir vėl išlįsdavo mano konfliktų vengimas – geriau nusileisdavau, nes žinojau – jei pasipriešinsiu, nuo to blogiau bus tik man.
Visas šis „bendravimas“ man kėlė didžiulį stresą, kuris vėliau tikrai išaugo į „nenormalumą“. Pasikeitė mano balso tonas – jis tapo gerokai baikštesnis. Laikysena tapo sukumpusi ir negrabi, judesiai nekoordinuoti. Nuo to visiems buvo tik „smagiau“. Mama bandė spręsti problemą, bet net vizitas pas direktorių visiškai nieko neišsprendė. Tėtis ir kiti giminaičiai niekada apie tai nesužinojo, nes jaučiau didžiulę gėdą. Prisimenu, kaip prašydavau mamos neiti pas auklėtoją ir nesiaiškinti, nes dėl to aš atsiimdavau dvigubai. Aš buvau susitaikiusi su esama padėtimi ir net neįsivaizdavau, kaip galėčiau viską pakeisti. Kad ir kaip bandžiau pataikauti, bet patyčios tik stiprėjo ir žiauriausios jos buvo 8 klasėje, kai man prireikė net psichologo pagalbos. Tiesiog nebegalėjau ištverti.
Mane nuo nuolat jaučiamo streso ištikdavo emociniai protrūkiai, kai verkdavau valandas užsidariusi savo kambaryje. Pradėjau rašyti dienoraštį, jis šiek tiek padėdavo ištverti visas šitas dienas. Bet pusė minčių jame buvo apie tai, kaip būtų gerai išeiti iš šito pasaulio, nes nebereikėtų jausti emocijų. Mane jos varydavo iš proto, ne pats patyčių faktas. Bet, laimei, turėjau atsakomybės jausmą prieš tėvus, tai iš dalies mane išgelbėjo.
Kitas dalykas, kuris mane gelbėjo buvo, kad neradau, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Prisimenu, kartą emocinio protrūkio metu ieškojau vaistų. Laimė, neradau. Paskutiniais metais patyčios šiek tiek susilpnėjo, nes beveik visi, kurie iš manęs tyčiojosi, mokėsi kitose klasėse dėl profiliavimo. Tuomet sukandau dantis ir skaičiavau dienas iki mokyklos baigimo. Supratau, kad viskas greit baigsis. Priėjus paskutinę dieną verkiau. Iš laimės.
Baigus mokyklą gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Pagaliau pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie atitiko mano interesus ir kurių nedomino savo vertės kėlimas per patyčias (ko negalėčiau, deja, pasakyti apie dėstytojus).
Pirmieji metai buvo sunkūs, nes reikėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo. Kad nereikia jausti baimės, nereikia stebėti aplinkinių ir nebijoti bendrauti. Atgavau lyderio pozicijas, išmokau reikšti savo nuomonę ir kartais už savo pakovoti. Sutariu su žmonėmis neblogai, turiu šeimą. Kaskart išgirdusi apie neištvėrusius uždegu žvakutę. Juk ne visi stiprūs. Todėl užuot nesityčioję savaitę, apginkim tuos, kurie nemoka apsiginti patys. Tegul žino, kad šiame pasaulyje jie ne vieni.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį DELFI papasakojo pašnekovė Irena.
Moteris prisiminė, kaip jai teko išgyventi ne tik vaikų, bet ir draugės tėvų patyčias – apkūnią mergaitę jie vadindavo „spurga“.Tačiau dabar Irena spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.
Prasidėjus „Savaitei be patyčių“ prašome Jūsų – pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi ir padėkite kitiems.
Pagalbos telefonai:
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt
