Esu jauna 26 metų moteris, jau 9 mėnesius ištekėjusi už 32 metų vyro. Galbūt viskas ir normalu, išskyrus tai, kad priėjome nesutarimų, o gal net ir skyrybų slenkstį.
Su vyru susipažinome vienoje interneto pažinčių svetainėje, bendravome daugiau nei metus, o dar vienerius metus iki vestuvių kartu gyvenome. Esu ne vietinė miesto gyventoja, todėl dėl tolimesnių mūsų santykių teko palikti provinciją, gražų savo gimtąjį miestą, mesti gana gerai apmokamą darbą, ir vykti pas, atrodo, tą mylimą žmogų, kuris laukė metus. Sutikite, nelengvas žingsnis atsisakyti visko – ir darbo, ir namų su artimaisiais, ir vietinių draugų.
Vis dėlto tikėjimas meile ir pagarba žmogui veda į optimizmą. Laimė, per pusmetį radau darbą naujame mieste. Tačiau po santuokos viskas ėmė blogėti: per dideli užmojai darant remontą, pinigų trūkumas ir kiti dalykai sukėlė santykių krizę.
Kankinu save, abejoju savo jausmais ir norais, kadangi mano vyras – 32 metų vienturtis mamos numylėtas vaikas. Prasidėjus pokalbiams apie vaikų planavimą, atsirado vien problemos, pagal jį tai tik mano užgaidos, neturime vietos bute mažo vaikučio auginimui, jokių naminių gyvūnų, nes po jų – netvarka ir daug kitų „problemų“.
Paskutiniu metu vyras pamėgo kompiuterinius žaidimus, snukerį, boulingą su viengungiu draugu. Intensyviai sportuoja. O aš, pasak jo, turiu per mažai darbinės patirties (dirbu jau daugiau kaip dvejus metus). Man darosi akivaizdu, kad vyras seka anytos pėdomis (anyta mano vyro – pirmagimio – sulaukė būdama 40!).
Man sudėtinga spręsti apie save, galbūt aš per jauna šeimai, bet jau sapnuose matau mažą vaikutį ir kitus džiaugsmus ir tuo pat metu kartu – vargelius.
Bijau, kad padariau klaidą pasirinkdama žmogų visam gyvenimui. Nes labiausiai bijojau senbernio, galvojančio daugiau apie save, nei apie šeimą.
Labai norėčiau patarimo, kaip elgtis toliau. Jaučiu, kad išsikraustymas ir skyrybos būtų tinkamas sprendimas, nes nenoriu švaistyti tokių gražių metų vis dar tikėdama, kad viskas susitvarkys mūsų santykiuose. Nuoširdžiai tikėjausi kitokių santykių ir ateities.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo pasakojimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: