Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad sprendimai yra priimami paskubomis ir neapgalvotai, taip kurdami nepasitikėjimo ir pasipriešinimo atmosferą. Be to, ruošiamas šauktinių grąžinimas padės apginti valstybę tik veikdamas sinergiškai su kitomis valstybės gynybos priemonėmis, tačiau šioms nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Valstybės gynimo tarybos (VGT) sprendimas nustebino savo greičiu ir netikėtumu, o šiuo metu skubama priimti ir atitinkamus įstatymus Seime. Bet kodėl taip skubama? Juk laiko pasiruošti netrūko: pokyčiai geopolitinėje situacijoje paaiškėjo jau prieš metus, per tą laiką buvo galima išdiskutuoti ir parengti apgalvotą atsakomųjų priemonių įgyvendinimo planą. Tačiau vietoj to, ilgą laiką gynybos srityje buvo apsiribojama diplomatiniais veiksmais, aršia retorika ir neaiškiais sprendimais. O dabar reikšmingi pokyčiai įvedami kone per naktį.

Kodėl taip skubama? Juk laiko pasiruošti netrūko: pokyčiai geopolitinėje situacijoje paaiškėjo jau prieš metus, per tą laiką buvo galima diskutuoti ir parengti apgalvotą atsakomųjų priemonių įgyvendinimo planą.
Ignas Rubikas
VGT kaip vieną pagrindinių motyvų grąžinti šauktinių prievolę įvardina profesionalių karių trūkumą. Šią spragą bandoma užkamšyti šauktiniais, tačiau nėra numatoma lygiagrečiai vykdyti profesionaliosios kariuomenės reformas – geresnių sąlygų ir motyvacijos mechanizmų sukūrimą, kas pritrauktų daugiau savanorių. Kokie motyvai paskatino dėmesį ir resursus sutelkti į šauktinius?

Toks sprendimas kelia įtarimą, kad į šauktinių prievolės sugrąžinimą nežiūrima kaip į kompleksinės valstybės gynybos strategijos dalį. Tarsi būtų bandoma eiti lengviausiu keliu, neapmąstant alternatyvų ir neskiriant tinkamo dėmesio papildomoms gynybos priemonėms – taikiam pilietiniam pasipriešinimui, realiai veikiančiai profesionalios kariuomenės sistemai ir panašiai, kurios gali pasirodyti esančios ne tik efektyvesnės, bet ir esminės Lietuvos gynybai.

Be keleto išimčių (Skandinavija, Austrija, Šveicarija), šauktinių kariuomenė dominuoja tarp mūsų rytinių kaimynių: Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, taip pat Šiaurės Afrikos valstybėse ir Azijoje. Todėl Lietuvos politikų sprendimas, 2008 m. Vakarų pavyzdžiu atsisakius šauktinių kariuomenės, vėl „keisti puses“ kelia įtarimą: galbūt nesugebama atsiriboti nuo praeities veikimo metodų?
Ignas Rubikas
Galbūt buvo nuspręsta, kad grąžinti šauktinius ekonomiškai ir karine prasme efektyviau, nei burti profesionalų kariuomenę? Tačiau to mes nežinome: nėra atlikta ekonominė analizė, kuri pasvertų šias alternatyvas, atsižvelgdama ir į tai, kad šauktiniai bus išimami iš ekonomikos, ir į kitus aktualius dalykus. Nėra ir karinio efektyvumo analizės, kurioje tarp kita ko būtų analizuojamas šauktinių karinis efektyvumas naujo pobūdžio karo kontekste, gresiant „žaliųjų žmogeliukų“ arba sunkiosios technikos naudojimo scenarijams. Nėra socialinės analizės, kokį poveikį karinės prievolės įvedimas padarys emigracijos mastams, šauktinių asmenybėms, profesiniams įgūdžiams. Nesant šių vertinimų, sprendimai tampa neskaidrūs ir nepagrįsti.
Yra pagrindo manyti, kad tokia visapusiška analizė galėtų atskleisti nemalonią tiesą, jog šauktinių kariuomenė yra neefektyvus ir nereikalingas sprendimas. Juk ar ne dėl to beveik visos Vakarų Europos valstybės (21 iš 28 ES šalių) yra pasirinkusios profesionaliąją kariuomenę ir atsisakiusios šauktinių? Be keleto išimčių (Skandinavija, Austrija, Šveicarija), šauktinių kariuomenė dominuoja tarp mūsų rytinių kaimynių: Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, taip pat Šiaurės Afrikos valstybėse ir Azijoje. Todėl Lietuvos politikų sprendimas, 2008 m. Vakarų pavyzdžiu atsisakius šauktinių kariuomenės, vėl „keisti puses“ kelia įtarimą: galbūt nesugebama atsiriboti nuo praeities veikimo metodų?
Šauktinių politika pasaulyje, ChartsBin statistics collector team 2011 m. iliustracija

Šaukinių politika pagal šalis, „ChartsBin statistics collector team 2011“ iliustracija, ChartsBin.com.

Gebėjimas viešai paaiškinti ir pagrįsti sprendimus niekada nebuvo Lietuvos politikos stiprioji pusė. Tačiau šis trūkumas Lietuvos karybos kontekste kaip niekad reikšmingas būtent dabar, kai priimami visuomenę tiesiogiai veikiantys sprendimai, o į esminius klausimus atsakyti nesugebama arba nenorima. Lieka iš esmės neaišku, ar buvo nuosekliai apsvarstytos alternatyvos, išspręsti kilę klausimai, ar priimtas geriausias įmanomas sprendimas, ar neinama lengvesniu keliu.

Laiko atsakyti į šiuos klausimus vis dar turime pakankamai – šauktinių neplanuojama kviesti ligi rudens. Tuo tarpu palikti neatsakyti, šie klausimai gali diskredituoti iniciatyvą. Neaiški, neapgalvota ir neadekvačių aukų (verslo sustabdymo, bankroto dėl neišmokamų paskolų, ir t.t.) reikalaujanti šauktinių sistema sulauks daug pasipriešinimo ir bandymų vengti prievolės. Anksčiau ar vėliau atsiras sėkmingai tai padariusių, kurie diskredituos ir visą sistemą. Todėl būtina atverti diskusiją ir pateikti atsakymus.

Reikalaudami asmeninio indėlio į šalies gynybą iš Lietuvos žmonių, politikai šį indėlį pradžioje turėtų įnešti patys: sukurti teisingą, pasvertą ir veikiančią šauktinių kariuomenės sistemą, integruotą į platesnę valstybės gynybos strategiją, ir tinkamai apie tai informuoti visuomenę.