Kuo įvairesni, tuo geriau
Gausybė prekių žaislų parduotuvėse susuka galvą. Ypač jei ateiname nežinodami, ko ieškome, turime mažai laiko viską atidžiai apžiūrėti ir išklausyti, ką pataria pardavėjos. Kokie kriterijai svarbiausi?
„Dažniausiai tėvams iškyla klausimas: ar pirkti atžaloms tik lavinamuosius žaislus, ar ir paprastus? Lavinamieji labai naudingi, tačiau jei žaislai vaikus tik lavins, atimsite iš jų džiaugsmą tiesiog žaisti. Taigi reikia ne tik ko nors išmokti skatinančių, įvairius įgūdžius lavinančių, bet ir paprastų, skirtų atsipalaiduoti žaislų: meškiukų, lėlyčių, mašinėlių, kubelių“, – aiškina psichologė.
Natūralus žaidimas taip pat yra lavinimas, ugdymas, tik to tėvai dažnai neįvertina, atkreipia dėmesį psichologė. Dar vienas svarbus kriterijus – dalis žaislų turėtų būti tokie, kad tėvai ir vaikai galėtų žaisti drauge. Neignoruokite ir vaiko norų, polinkių, atsižvelkite į tai, kas jam patinka.
„Tėvai šiek tiek persistengia lavindami vaiką, pavyzdžiui, dėliodami drauge su juo raides, skaičius, vartydami knygutes ar pan. Net kai tai daroma žaidimo forma, reikia atidžiai stebėti, ar mažyliui smagu, ar jis pats nori taip žaisti. Kai tik pamatote, kad jam ši veikla atsibodo, pasidarė nebe maloni, reikėtų sustoti, prievartos negali būti, ypač jei vaikas ikimokyklinukas. To nepadarius poveikis gali būti priešingas“, – komentuoja G. Klimienė.
Nesikiškite ir nenurodinėkite
Kai kurie jauni tėvai, siekdami ugdyti vaikų kūrybiškumą, skatina juos susikurti žaislus patiems ar padedant suaugusiesiems iš natūralių gamtos medžiagų, įvairių buities daiktų, nusimegzti ar pasisiūti. Tai lavina vaizduotę, nes kartais aiškių, įprastų funkcijų žaislai tarsi riboja vaiką, diktuoja, kad su jais reikia žaisti tik taip, o ne kitaip. Beje, vaikui žaidžiant su bet kokiu žaislu tėvai neturėtų kištis ir nurodinėti, kaip tai daryti.
Savarankiškai žaidžiantis mažylis lavins savo kūrybinius gebėjimus, plačiau matys pasaulį, o tai labai pravers ateityje, teigia psichologė. Reikėtų skatinti atžalas žaisti ir su kasdieniais daiktais, panaudoti juos ne pagal paskirtį. Žaidimu galima paversti ir įvairius darbus: kepti sausainius, tvarkyti kambarius, plauti indus. Tai vaikams paprastai patinka, jie įgyja naudingų praktinių įgūdžių ir kartu bendrauja su tėvais, tačiau su sąlyga, kad darbai bus atliekami kaip žaidimas.
„Neužmirškite, kad pagrindinis ikimokyklinio amžiaus vaiko darbas yra žaisti, todėl jo žaidimų nereikėtų kaip nors riboti ar reguliuoti. Leiskite mažyliui žaisti spontaniškai ir tai, ką jis nori, net jeigu jums atrodo, kad atžala pernelyg ilgai įsitraukęs į tą patį žaidimą: vien tik stato iš lego, vien tik su lėlėmis žaidžia namus. Tai tiesiog parodo natūralų vaiko poreikį tą akimirką“, – pataria G. Klimienė.
Leiskite viską išbandyti
Psichologės nuomone, žaislų skirstymas į „mergaitiškus“ ir „berniukiškus“ yra ne kas kita, kaip bandymas įsprausti dukrą ar sūnų į tam tikrą rėmą. Iš tiesų daugumą mergaičių labiau traukia lėlytės, o berniukus – mašinėlės, tačiau ir vieni, ir kiti mielai žaidžia su visais žaislais. Jei berniukas migdys meškiukus, o mergaitė stumdys traktorių, nieko blogo neatsitiks, nereikia pulti daryti kokių nors išvadų ar juo labiau drausti.
Žaislų skirstymas pagal lytį yra nereikalingas socialinių vaidmenų formavimas. Leiskime vaikams elgtis taip, kaip jie nori, leiskime jiems būti savimi. Neigiamos tėvų nuostatos vaikui kelia diskomfortą: jis norėtų žaisti su lėlytėmis, bet jam sako, kad berniukai taip nedaro. Išauga vyrai, kurie neaugina savo vaikų, nes nuo mažens susiformuoja požiūris, kad tai daryti yra ne vyriška, atkreipia dėmesį pašnekovė.
Ji ragina leisti vaikams išbandyti viską, kas jiems įdomu. Taip jie pažįsta pasaulį, kuriame yra įvairovės. Kai kurios šeimos visai atsisako masinės gamybos žaislų, perka tik rankų darbo, ekologiškus, pagamintus iš natūralių medžiagų ar sukurtus pačių tėvų. Tai kraštutinumas, visiškai izoliuoti vaikų nuo aplinkos nepavyks, vis tiek kieme, darželyje, mokykloje ar kitur jie bendraus su bendraamžiais, kurie turi kitokių žaislų, o jie iš tiesų jokios žalos nedaro.
Stebėkite ir darykite išvadas
O kaip barbės? Pirkti ar atsisakyti? „Geriau, kad dukra žaistų su lėlėmis, kurios panašios į jos bendraamžes, nes tam tikrą požiūrį barbės formuoja. Žinoma, drausti žaisti su šiomis lėlėmis nėra pagrindo, vieną kitą turėti nieko blogo, tačiau jei bus perkamos tik tokios lėlės, tai gali turėti įtakos mergaitės požiūriui, kad išorinis grožis labai svarbus“, – įspėja psichologė.
Sūnus auginantys tėvai dažnai abejoja, ar pirkti pistoletus, tankus ir kitus panašius žaislus. G. Klimienė sako, kad berniukai jaučia natūralų poreikį konkuruoti tarpusavyje, jiems patinka žaidžiant pasistumdyti, pašaudyti. Nieko baisaus, jei tai vyksta kaip žaidimas. Visais laikais berniukai iš medžio droždavo kardus, šautuvus, lankus, susiskirstę grupėmis žaidė indėnus, karą ir kitus panašius žaidimus.
Svarbu stebėti, kaip su tais daiktais žaidžiama. Matant, kad sūnus per daug įsitraukia, užmiršta kitus žaislus, verta pamąstyti, ar jų dar daugiau pirkti. Pagalvokite, kodėl toks žaidimas sūnų ypač traukia. Galbūt jis per daug žiūri agresyvių filmukų, o gal namuose yra situacijų, kurios skatina kaip nors išreikšti susikaupusį pyktį. Tokiu atveju tie žaislai gali tapti priemone neigiamoms emocijoms išlieti, taigi jų nereikėtų vertinti vienareikšmiškai.
Būtina nustatyti taisykles
Kaip ir kitose gyvenimo srityse, tėvai turėtų nustatyti tam tikras žaidimų ir elgesio su žaislais taisykles. Viena iš jų – vaikas žaidžia pats vienas, savarankiškai, todėl jį reikėtų skatinti ir mokyti tai daryti. Tačiau ne mažiau svarbu, kad tėvai su vaiku irgi žaistų, skirtų tam laiko. Žaidžiant kartu stiprėja tarpusavio ryšys, geriau pažįstame savo vaikus, suprantame, kas jiems rūpi.
G. Klimienė pataria nustatyti ir žaislų pirkimo taisykles. Su vaikais reikėtų susitarti, kiek, kada ir kokiomis progomis jų perkama. Žaislai neturi būti perkami kiekvieną kartą nuėjus į parduotuvę duonos ar pieno kaip kasdieniai produktai. Per daug žaislų turintis vaikas neišmoks jų branginti, saugoti, o šie įgūdžiai svarbūs ateičiai. Jei dukra ar sūnus visą laiką reikalauja vis naujo žaislo, verta pagalvoti, gal jūsų atžalai iš tiesų trūksta dėmesio.
Dažnai pasitaiko, kad vaikai tokiais reikalavimais kompensuoja dėmesio trūkumą. Kai visi žaislai atsibosta, tėvai, žaisdami kartu su vaiku, gali seniems žaislams įkvėpti naują dvasią: neįprastai juos panaudoti, sukurti kokią nors istoriją. Galima žaislus kaitalioti: dalį jų kuriam laikui išnešti, paskui vėl parnešti ir jie bus kaip nauji.
Iki kokio amžiaus vaikai žaidžia? Šiuolaikiniai vaikai su žaislais žaidžia trumpiau. Viena iš priežasčių – dalis žaidimų yra kompiuteryje. Kita priežastis – neigiama suaugusiųjų įtaka, jie per anksti ima drausti žaisti. Tarkime, pradėjusį lankyti mokyklą sūnų ar dukrą tėvai ragina ne žaisti, o mokytis. Žaidimui per mažai dėmesio skiriama ir ugdymo sistemoje. O juk žaidžiantis vaikas yra linksmesnis ir laimingesnis. Todėl svarbu, kad jis žaistų tiek, kiek jam norisi, tikina psichologė G. Klimienė.
Kaip išrinkti saugų žaislą?
Pataria Daiva Žeromskienė, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus vedėja
Rizikinga pirkti žaislus, kurių etiketėje nerandate būtinos informacijos. Visų pirma aiškiai, įskaitomai, lietuviškai turi būti nurodytas gamintojas, importuotojas (jei pagaminta ne Lietuvoje), prekės pavadinimas, kokio amžiaus vaikams žaislas skirtas, įspėjimai ir atsargumo priemonės, kurių reikia laikytis žaidžiant.
Žaislas turi būti pažymėtas ženklu CE, tik tokie žaislai gali būti gaminami ir platinami Europos Sąjungoje. Toks ženklas reiškia, kad gamintojas ar platintojas garantuoja, jog žaislas atitinka Europos Sąjungos sveikatos ir saugumo reikalavimus.
Atkreipkite dėmesį, kad žaislu laikomas bet koks gaminys ar medžiaga, sukonstruoti ar aiškiai skirti vaikams iki 14 metų žaisti. Tačiau prie šios kategorijos nepriskiriami juvelyriniai dirbiniai ir kalėdinės dekoracijos vaikams. Kadangi gamintojai šiuos papuošalus vadina ne žaislais, o dekoracijomis, jiems negalioja griežti žaislų saugos reikalavimai.
Lietuvoje žaislų saugumui taikomas Žaislų saugos techninis reglamentas, pagal kurį gamintojas ir platintojas yra atsakingi, kad į prekybą patektų tik saugūs žaislai. Pagrindiniai rizikos veiksniai, į kuriuos turi atsižvelgti gamintojas: mechaninis atsparumas, degumas, cheminės ir elektronikos ypatybės.
Gamintojas privalo vengti visų pavojų, kuriuos galėtų sukelti net ir netinkamai naudojami žaislai. Tačiau atsargumas pravers. Žaisdami vaikai gali užspringti smulkiomis detalėmis, pasismaugti virvelėmis, sužaloti kitus asmenis (žaislais su svaidiniais), nudegti, pakenkti savo klausai. Vaikus veikia ir žaisluose esančios pavojingos medžiagos (ftalatai, sunkieji metalai, organiniai junginiai).
Dažniausiai vaikų žaisluose aptinkamos pavojingos cheminės medžiagos – ftalatai. Kai kurių rūšių ftalatai visai draudžiami žaisluose, kitų negali būti daugiau kaip 0,1 proc., tačiau pasitaiko atvejų, kai šie reikalavimai pažeidžiami. Ftalatų randama minkštuose žaisluose.
Elektroniniuose žaisluose, baterijose yra įvairiausių cheminių medžiagų, tarp jų kadmio, ličio, švino, bet jei žaislas naudojamas pagal vartojimo instrukciją, pavojaus sveikatai nesukelia.
Labai pavojingi žaislai su magnetais. Vaikui prarijus keletą magnetų, kyla pavojus, kad jie gali sukibti ir užkimšti žarnyną ar net suplėšyti jį.
Aitrus kvapas, ypač plastikinio žaislo, galėtų kelti įtarimą dėl didelio ftalatų ar kitų cheminių medžiagų kiekio.
Labai svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. Net jei tėvams atrodo, kad jų atžala jau gali žaisti su vyresniam vaikui skirtu žaislu, nepatartina jo duoti, nes amžiaus riba nustatoma atsižvelgiant į saugumo veiksnius. Bet koks žaislas, jei neatitinka vaiko amžiaus, gali būti pavojingas.
Ypač atidžiai reikėtų rinkti žaislą vaikui iki trejų metų, ikimokyklinukui. Apžiūrėkite, ar daiktas neturi smulkių, lengvai nusiimančių ar lūžtančių detalių, ar nėra aštrių kampų, briaunų, atplaišų. Jei žaislas ar detalė telpa pro sulenktą smilių ir nykštį, jis tilps ir į vaiko burną. Vaikams iki trejų metų geriausiai pirkti vientisus žaisliukus, be jokių smulkių detalių arba įsitikinus, kad jos gerai pritvirtintos ir yra didesnės už vaiko burnytę.
Įvertinkite, ar žaislas nėra per sunkus. Jis nesaugus, jei gali sužeisti nukritęs ant vaiko.
Reikėtų vengti žaislų su ilgomis virvelėmis.
Būtina įsitikinti, ar žaislų skleidžiamas garsas ne per didelis, kad nepažeistų vaiko klausos.
Jei nupirkote ar pastebėjote žaislą, kurio saugumas kelia abejonių, informuokite apie tai Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, kuri išsiaiškins, ar žaislas tikrai nesaugus.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
