„Vos spėjau įšokti į nuvažiuojantį traukinį“, – juokiasi L. Jieznienė pasakodama apie savo sprendimą studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Gerai besimokiusios merginos klasės draugai ir mokytojai tikėjosi, kad ji pasirinks ekonomikos studijas. Pati Lina galvojo taip pat ir visiškai nesidomėjo kariniais reikalais. Tačiau kartą mama pamatė, kad Karo akademija vykdo atranką ir pasiūlė Linai joje sudalyvauti.
„Mane tai iš tikrųjų sudomino. Nuvažiavau į vieną paskutiniųjų atrankų ir man ten labai patiko. Buvo įdomu spręsti logines užduotis, o ir dėl fizinio pasirengimo neturėjau problemų, nes užsiiminėjau dviračių sportu. Viena iš atrankos organizatorių manęs paklausė, ar aš tikrai noriu studijuoti Karo akademijoje. Ji perklausė tris kartus ir visus tris kartus aš atsakiau: taip, aš tikrai to noriu. Taip ten ir atsidūriau“, – šypsosi L. Jieznienė.
Ji sutiko DELFI papasakoti apie tai, koks gyvenimas vyksta kareivinėse, kaip kariuomenėje jaučiasi moterys ir kaip pavyksta suderinti mamos ir karininkės pareigas.
– Kaip jautėtės atsidūrusi vyrų pasaulyje – Karo akademijoje? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
– Nežinojau, kas manęs laukia, bet nežinia manęs nebaugino. Tiesiog nežinojau, ko reikia bijoti. Pamenu savo pirmą dieną Karo akademijoje, ten atvykau tiesiai iš Lietuvos dviračių čempionato, mano krepšyje buvo daugiau sporto rūbų negu skirtų Karo akademijai. Kaip stovėjau, taip ir atvažiavau.
Mūsų buvo apie 60 studentų, iš jų – šešios merginos. Iš pradžių turėjome bazinį kario kursą – tai mėnuo pradžiamokslio Karo akademijoje ir mėnuo Pabradės poligone. Tie du mėnesiai yra tokie, per kuriuos galima apsispręsti ir išeiti. Instruktoriai nuolat mums kartodavo: „Kariai, jums per sunku? Štai imkite baltą lapą ir rašykite prašymą išeiti“. Taip atrodydavo, kad jie visada turėdavo tą baltą lapą su savimi. Visiškai suprantu, kodėl jie taip darė, - taip jie ugdė mūsų ryžtą.
Man pirmieji mėnesiai buvo nelengvi, bet įdomūs. Vadų elgesys man dažnai keldavo šypseną, ne dėl to, kad jie kažką juokingai darė, tiesiog toks mano būdas. Jie ateidavo, pradėdavo šnekėti pakeltu balsu, o aš dažnai šypsodavausi. Dėl to nemažai pylos esu gavusi. Jie vis sakydavo: „Kas tau čia dar juokinga? Ko čia šypsaisi?“. Vienas instruktorius juokais net buvo išsikėlęs sau tikslą – kad kurso pabaigoje neliktų šypsenos mano veide.
Niekada nesigailėjau, kad nepasirinkau ekonomikos studijų. Žinoma, būdavo ir sunkesnių dienų. Pamenu, stovime su kursiokais rikiuotėje bazinio kario kurso metu ir kas nors atsidūsta: mano draugai dabar turbūt žvejoja. O aš galvodavau: mano draugės dabar turbūt deginasi kur nors prie ežero. O mes stovime rikiuotės aikštėje ir jaučiame, kaip per nugaras bėga prakaitas.
– Studijų metais buvote išvykusi į JAV? Kokių įspūdžių parsivežėte iš tenykštės Karo akademijos?
– Pusę metų mokiausi Virdžinijos karo institute. Įspūdžiai tik geri. Tvarka ten labai skyrėsi nuo man įprastos Lietuvoje. Daug ką lemia mentalitetų skirtumai, nes amerikiečių tvarką perkėlus į mūsų Karo akademiją kiltų labai didelis skandalas. Mums tai būtų suprantama kaip „diedovščina“, kai vyresnieji demonstruoja savo valdžią žemesnio rango studentams. Ten būdama supratau posakį, kad nepabuvęs pavaldiniu geru vadu nebūsi.
Pirmą pusmetį jiems labai sunku, bet vėliau jie jaučia kaip su kiekvienu pusmečiu įgauna daugiau privilegijų ir auga.
Lietuvoje pirmakursiai taip pat patiria daugiau išbandymų, bet jie nėra žeminami. Tai tėra mitai ir neteisingi stereotipai.
– Ką darėte baigusi Karo akademiją?
– Baigdami Karo akademiją mes gavome du diplomus. Vadinamąjį civilį diplomą, kuris suteikia bakalauro laipsnį ir įrodo, kad įgyji vieną iš trijų specialybių. Aš baigiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslus. Taip pat karinį diplomą, kuris byloja apie tai, kad studentas įgyja pėstininkų būrio vado kvalifikaciją bei jam yra suteikiamas pirmasis karininko – leitenanto laipsnis. Tai savotiškas karinis aukštasis išsilavinimas.
Po studijų tapau būrio vade mokomajame pulke Rukloje, gavau trisdešimties karių būrį ir keturis instruktorius. Sutarėme gerai. Visi žino, kad kariuomenėje yra griežta hierarchija, todėl vadovaujant ir rengiant karius problemų nebuvo. Jie puikiai mane suprasdavo iš pusės žodžio. Tuos laikus prisimenu su didele šypsena.
– Rukloje dirbate iki šiol?
– Taip. Du metus buvau būrio vadė mokomajame pulke, paskui išėjau vaiko auginimo atostogų, tada tris metus tarnavau Vilniuje esančioje Mokymo ir doktrinų valdyboje, o po to vėl grįžau į Ruklą. Jau beveik metus esu kuopos vadė.
Esu atsakinga už viską, kas vyksta mano vadovaujamoje mokomojoje kuopoje. Neseniai gavome naują bazinių karinių mokymų kursą – 36 karius. Kareivinės knibžda, ką tik kareivišką aprangą apsivilkusiems apstu klausimų ir nežinomybės. Kartais jaučiuosi kaip mama višta su viščiukais, bet natūralu, kad vos atvykusiesiems į kursą kyla daug klausimų.
Dabar į bazinį karių kursą ateina kiek mažiau karių nei prieš metus. Gal taip yra dėl įtemptos situacijos mūsų regione, jaunuoliai baiminasi, kad iš tiesų reikės kariauti, gal dėl kitų priežasčių.
Per 2014 m. į bazinius karinius mokymus atėjo apie 960 karių.
– Ką manote apie šauktinių grąžinimą? Ar tai būtina?
– Manau, kad tai yra politinis klausimas. Nors ir turiu politikos mokslų magistrą, bet nesu linkusi veltis į politiką. Mūsų tikslas yra ginti šalį, o kaip tai daryti, sprendžia politikai. Mano, kaip karininko, kaip žmogaus, daugiau kaip 10 gyvenimo metų atidavusio kariuomenei, tikslas yra daryti viską, kad paskui netektų apgailestauti galvą nuleidus, kad nepavyko apginti tėvynės.
– Ar iš to, ką turime dabar, galėtume užtikrinti krašto gynybą? Turiu galvoje, savanorius ir rezervininkus.
– Manau, kad taip. Nepamirškime, kad turime ne tik krašto apsaugą, bet ir piliečius. Kaip rodo pasaulio realijos, žmonių galia ir valia yra didelės. Manau, kad kaimyninių šalių pamokos padėjo suburti mūsų tautą. Aš tai tikrai pastebiu. Vilniuje Kovo 11-ąją mačiau daugybę žmonių su vėliavėlėmis, trispalvėmis, tikrai jaučiu patriotiškumą ir vienybę. Manau, kad sugebėtume apsiginti. Bent jau kurį laiką.
Kaip mokomosios kuopos vadė manau, kad kariniams mokymams galima būtų skirti daugiau negu tris mėnesius. Dabar bazinių karinių mokymų kariams per tris mėnesius mes suteikiame bazines žinias, bet tam, kad tos žinios virstų įgūdžiais, reikia daugiau laiko.
– Kokie jaunuoliai susirenka į bazinius karinius mokymus? Kokias savo atvykimo priežastis jie dažniausiai įvardija?
– Moterų Lietuvos kariuomenėje turbūt nėra daug? Koks požiūris į jas?
– Moterų kariuomenėje daugėja. Visada sakiau, kad požiūris į moterį priklauso nuo jos pačios, nuo to, kaip ji save pateikia. Reikėtų suprasti viena, kad dar visai neseniai kariuomenė buvo savotiškas vyrų vienuolynas. Natūralus priešiškumas moterims kurį laiką būna, bet tai priklauso nuo mūsų pačių elgesio. Galiu drąsiai pasakyti, kad yra tiek vyrų, tiek moterų, nevertų tarnauti kariuomenėje, bet ne lytis tai apsprendžia, o elgesys.
O dėl požiūrio į moteris, tai jei mes žinodamos, kad kariuomenė yra vyrų sritis, į ją atėjome, tai pagrindinis dalykas, kurio nereikėtų daryti, tai primygtinai pabrėžti savo moteriškumo, nes tai erzina. Visus erzintų, jei kažkas nuolat skųstųsi, kad negali kažko nešti ar daryti dėl to, kad nenori nusilaužti nago ar dėl to, kad vėliau teks gimdyti.
– Ar tenka išsikovoti pagarbą, savo vietą?
– Taip, tiek Karo akademijoje, tiek atėjus dirbti būrio vade mokomajame pulke, tiek vėlesnėse pareigose. Natūralu, kad atėjus į naują kolektyvą į naują žmogų visi žiūri kreivokai, nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris. Savo pastangomis, darbštumu turi išsikovoti vietą ir pagarbą.
– Kokia yra tipinė Jūsų darbo diena?
– Priklauso nuo to, ar kuopoje vyksta baziniai kariniai mokymai, ir kokioje stadijoje jie yra. Iš pradžių kariai mokomi rikiuotės, supažindinami su statutais, ginklu, kurį naudos, taktikos pradžiamoksliu, todėl ir mano veikla dažniausiai apsiriboja užsiėmimų stebėjimu, vertinimu ir tolesniu kurso planavimu. Paskui prasideda daugiau taktikos pratybų, daugiau praktinių užsiėmimų, išėjimo į poligoną, šaudymo. Nuo to ir priklauso mano darbo diena.
Gyvenu Alytuje, tad kasdien į Ruklą važiuoju automobiliu, tai maždaug 100 kilometrų. Darbo diena prasideda 7.50, kai ateinu į rikiuotės aikštę ir pasisveikinu su kuopos kariais, giedame himną ir pakeliame trispalvę. Po to vyksta užsiėmimai, kuriuos veda kompetentingi instruktoriai. Aš stebiu pratybas, jas vertinu, tikrinu, ar viskas vyksta pagal reikalavimus ir patvirtintą programą. Dienos metu stengiuosi rasti laiko pašnekėti su kariais, paklausti, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta. Baziniai kariniai mokymai gana įtempti, kariams tikrai nėra laiko kada nuobodžiauti. Jei nėra kokių nors nenumatytų aplinkybių, paros ar ilgesnės trukmės lauko pratybų, darbo diena baigiasi 17 val.
– Turite du mažus vaikus, kaip sekasi suderinti mamos ir karininkės pareigas?
– Vaikai kol kas nesiskundžia. Tiesa, vienas dar ir negali skųstis, nes yra per mažas – sūnui tik dveji. Dukrai – keturi su puse. Mergaitė eina į darželį, o sūnus būna su aukle, bet nuo rudens planuojame jį taip pat leisti į darželį. Beveik kas vakarą dukra manęs klausia: „Mama, ar geri šiandien buvo tavo kareiviai?“ Jei į kuopą atneščiau visus jos nupieštus piešinius, skirtus bazinių karinių mokymų kurso kariams, jau, ko gero, visas kuopos sienas jais būtų galima išklijuoti. Visą laiką po darbo stengiuosi skirti šeimai.
– Karišką drausmę palaikote ir namuose?
– Mano vyras taip pat kariškis, tarnauja Birutės batalione Alytuje. Prisimenu, kaip vieną kartą pas mus pasisvečiavusi studijų laikų draugė stebėjosi, kad dukrai nereikia po kelis kartus sakyti, ką daryti, ji pati žino visą tvarką. Jai buvo savaime aišku, kad atsikėlus reikia išsivalyti dantukus, apsirengti ir tada jau galima užsiimti savo reikalais. Lygiai tas pats vakare. Draugė sakė, kad man tik užtekdavo pasakyti: „Smiltute, dabar einame praustis“, ji susidėdavo žaisliukus ir kaip mat atsidurdavo vonioje. Aš nežinau, ar čia kariuomenės įtaka, bet drausmė namuose yra.
Pagal komandas mes tikrai negyvename, bet kartais su vyru pasijuokiame, kad vaikams nelabai pasisekė turėti tokius tėvus.
Iki gegužės 1d. skirkite 2% nuo jau sumokėto savo pajamų mokesčio Lietuvos kariuomenei. Visą informaciją rasite čia: www.guoga.lt/parama.
