Kažką panašaus (vaikai triukšmingai siaučia namuose – DELFI)įžvelgiu ir mūsų šeimoje. Auginame du vaikus (8 ir 4 metų). Tik pas mus situacija yra tokia, kad vaikai yra vaikai, jiems nepasakysi, kad dabar yra savaitgalis ir jūs negalite žaisti ar lakstyti.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė – mūsų kaimynai. Norėčiau tada paklausti, ką mums daryti ir kaip reaguoti, jei kaimynai aukštu žemiau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro šaukia vienas ant kito, rėkauja? O apie keiksmažodžių lobyną jau visai tyliu...
Kaip elgtis, jei antrą valandą dienos sėdime su dukra prie stalo ir ji ruošia namų darbus ir bando man skaityti tekstą, o iš apačios nieko daugiau negirdime kaip tik keiksmažodžių lavinas? Man net prie dukters gėda pasidarė, nes mūsų šeimoje tokių žodžių net nebūna.
Kai dukra paklausė, ką tie žodžiai reiškia, net neturėjau ką atsakyti. Tai kaip jums atrodo, ar suaugęs turi daugiau proto ir supratimo, kad negalima šitaip negražiai šūkauti, kad visi aplinkiniai girdėtų, ar vaikams verčiau įkalti į galvas, kad savaitgaliais ir tam tikromis nustatytomis valandomis jie negali žaisti garsiai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pažįstamas jausmas? Turite, ką patarti? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, ar sutariate su kaimynais? Galbūt galite paneigti stereotipus apie piktus daugiabučių gyventojus ir papasakoti, kaip su kaimynais tapote geriausiais draugais? O gal atvirkščiai – savo kailiu patyrėte jų nemalonę? Galite papasakoti istorijų, kaip bandėte su jais sutarti.
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ iki kovo 29 d.. Jas taip pat galite išdėstyti žemiau: