Tarp jų – ir kaip filmo scenarijus skambančių pasakojimų apie tai, kaip tikra meilė nugali viską, o ją pajautus abejonių nei dėl vaikų, nei dėl kitų dalykų nekyla.
„Turiu draugą. Išsilavinęs, protingas, geros širdies, pakankamai išvaizdus ir taip pat linkęs viską analizuoti, peranalizuoti, svarstyti, narstyti. Vyras neprastas, moterų dėmesio jam netrūko niekada. Lovelasas jis nebuvom bet kiekvienuose santykiuose rasdavo kliūčių – tai bijo moters atžalų, tai nenori kraustytis į kitą miestą, tai dar kažkas. Kol pagaliau, būdamas jau beveik 40, sutiko Ją. Turėjo ji du vaikus, išsiskyrusi. Gera moteris, ne kokia siurbėlė ar nepadori, bet tokia, kurią pavadintum „paprasta“ – nei labai graži, nei fugūringa, nei stilinga, nei kažkokios ypatingos erudicijos. Įsimylėjo jis ją mirtinai, kaip penkiolikmetis Romeo, rašė jai eiles, vaikščiojo kaip vaikigalis išsišiepęs – šypsena nuo veido nedingo, šlovino jis ją visiems draugams neužsičiaupdamas, pasipiršo, vedė. Gyvena gražiai. Visi svarstymai ir analizės išdulkėjo iš galvos kaip dūmas, vienintelė jo baimė buvo, kad ji jam atsakys „ne“, o pats būtų ėmęs ją ir su 10 vaikų, trim anakondom ir vilkolakiu garaže, jam buvo esvarbu. Tai... Ar tu myli tą moterį, autoriau, ar bandai save įtikinti, kad ji – tokia graži, stilinga, atsakinga ir daug pasiekusi – tai reikia griebti, nes geresnės nerasi?“, – rašė DELFI komentarų skiltyje „MintJulep“.
Kita DELFI skaitytoja pasakojo, kad su savo mylimuoju užaugino jo buvusios partnerės paliktą vaiką.
„Niekaip nesuprantu, kaip vaikas gali būti problema. Esu draugavusi su vyru, turinčiu vaiką ir ne šiaip turinčiu, bet jį auginančiu. Tuo metu vaikui buvo vos metukai. Motina tiesiog tą vaiką paliko... Man kažin kaip nekilo minčių, kad jis niekam tikęs, numestas ar nuvalkiotas ar nenormalus. Netgi atvirkščiai, žavėjausi ir iki šiol žaviuosi vyru, kuris pasiėmė ir realiai augino savo vaiką. Man jis atrodo, kaip drąsus, patikimas ir puikus vyras.
Tad leiskite paklausti, kuo moteris skiriasi nuo vyro? Tai, kad ji išdrįsta trenkti netikusiems vyrams prieš nosį durimis, padaro ją nenormalia? Drąsiai galiu teigti – žaviuosi moterimis, kurios vienos augina vaikus, žaviuosi jų ryžtu ir drąsa. Aš suprantu, daugelį vyrų gąsdina stiprios ir puikiai žinančios ko nori iš gyvenimo moterys mat jomis manipuliuoti yra žymiai sunkiau...“, – savo nuomone dalijosi DELFI skaitytoja.
Susilaukus bendro vaiko prasideda pykčiai?
Kai kurie komentatoriai, dalindamiesi savo ar artimųjų istorijomis, teigė, kad sukurti sėkmingus santykius su partneriu, kuris turi atžalą, tikrai galima, tačiau neslėpė, kad sunkumų gali kilti, kai šeima susilaukia bendro vaikelio.
„Nors įprastai komentarų niekada nerašau, bet šį kartą nesusilaikiau... Galbūt dėl to, kad situacija iš tiesų nėra tokia ir paprasta bei sutinku, kad straipsnio autoriui nelengva priimti vieningą sprendimą be jokių „o jeigu...“. Visų pirma, tai džiugu, jog yra dar tokių vyrų, kurie galvoja ne vien tik apie save. O šioje situacijoje vaikas tikrai svarbus aspektas! Vaikai, augantys tik su vienu iš tėvų, nesvarbu dėl kokių aplinkybių, jaučia tėviško ar motiniško pavyzdžio šeimoje stoką. Ir... Atsiradus „būsimam tėveliui ar būsimai mamytei“ greitai prisiriša. Ir... Jau vėlesni paaiškinimai vaikui, kad vis dėlto tas dėdė ar teta nebebus su mumis, labai skaudina vaiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į pačio autoriaus išsakytas mintis bei dvejones. Panašu, kad kyla daug abejonių... O jeigu jos kyla jau dabar, tai...? Vėliau jų gali būti dar daugiau, o kaip jau aišku, tokie suaugusiųjų paeksperimentavimai turės neigiamą žalą vaikui...
Iš asmeninės patirties galiu pasidalinti ir teigiamais pavyzdžiais. Turiu pusbrolį, kuris sėkmingai sukūrė šeimą su moterimi, kuri turėjo vaikelį iš pirmos santuokos bei jie dabar laimingai gyvena. Tik dar vienas dalykas. Būdama šalia ir bendraudama su pusbroliu taip pat mačiau daug jo dvejonių, bet jis kaip ir pasiryžo priimti viską taip, kaip yra. Laikui bėgant jie susituokė ir susilaukė bendro vaikelio. Va tada buvo nelengva. Nors abu vaikai buvo kaip ir jo, bet... Tas meilės paskirstymas nebuvo natūralus, kad abu vaikus myli vienodai, bet jis tapdavo didesnis biologinei dukrai nei žmonos dukrelei iš pirmosios santuokos. Ir iš to sekė didelis santykių išbandymas, tarpusavio konfliktai... Tikiuosi, meilė ir brandūs santykiai nugalėjo vardan laimės ir laimingos šeimos. O ką gi iš tiesų norisi pasakyti straipsnio autoriui ir (ar) palinkėti jam, tai kad bet kokiu atveju sprendimą turi priimti Tu pats! Klausyk širdies balso ar susidėliok pliusus/minusus, bet neskubėk pasinerti, nes tai gali turėti skaudžias pasekmes mažajai. Dvejonės šiuo metu jau daug ką pasako, bet jei esi pasiryžęs besąlygiškai atsiduoti-pirmyn! Nes vienišos moterys su vaikais tikrai nėra „nurašytos“ ir vertos laimės (pati vaikų neturiu, bet čia gal labiau asmeninis įsitikinimas)“, – rašė DELFI skaitytoja Jurgita.
Panašiai atsiliepė ir kita skaitytoja.
„Patarčiau nežengti toliau, nes jei kyla abejonių, reiškia, nemyli tos moters. Neteisiu autoriaus, kaip tik, jei vyrai taip atsakingai žiūrėtų į svetimus vaikus, gal mažiau moterų ir vaikų nukentėtų dėl tų vyrų, kurie ateina į tokias šeimas, kur yra vaikai, ir sugadina visiems gyvenimus...
Pati buvau panašioje situacijoje, buvau su vaiku, išsiskyrusi, kai gyvenime atsirado kitas vyras. Viskas buvo puiku, vaiką tiesiogine to žodžio prasme nešiojo ant rankų. Deja, kai susilaukėmė savo bendro vaiko, mano pirmagimis jam tapo kliūtimi. Daug nervų kainavo tas bandymas lipdyti šeimą, bet rezultatas – vis tiek išsiskyriau, negalėjau leisti kentėti savo vaikui nepagarbos ir nemeilės, manau, jei būčiau nusileidusi, į darbą ir smurtą būtų vyrukas pasitelkęs...“, – pasakoja DELFI skaitytoja Inga.
Skaudu išsiskirti
Vis dėlto, kai kurie vyriškiai prisipažino, kad sukurti santykių su moterimi, kuri jau turėjo vaiką, jiems nepavyko. Tiesa, draugystės išlaikyti nepavyko ne dėl atžalų, o dėl partnerės charakterio.
„Man buvo taip. Su vaiku problemų nekilo ir netgi susidraugavom. Problemų kilo su mamyte. Ji gan dažnokai turėjo rinktis tarp manęs ir vaiko. Žinoma, vaikas visada būdavo pirmoj vietoj. Be to, neturėjau teisės būti griežtesnis vaiko atžvilgiu – jokios kritikos, nes ji labai skausmingai į tai reagavo. Išsiskyrėm, nors galėjom tas problemas išspręsti, kai pagalvoji. Bet buvo ir kitų problemų. Tas jos ardymasis tarp dviejų pusių dėl jos charakterio pereaugdavo iki nepagrįstos isterijos. Bet čia individualu“, – rašė panašioje situacijoje kaip skaitytojas buvęs vyras.
Kitas vyriškis pasakojo, kad itin skaudu išsiskirti, kai vaikai jau būna pradėję vadinti „tėčiu“.
„Manau, pats žmogus turi nuspręsti, ar jau yra tam pasiruošęs. Esu turėjęs kelias moteris su mažamečiais vaikais. Na, pasakysiu tiesą, tikrai širdis sukirba, kai trečią kartą matydamas vaikas mums bežaidžiant kartu (na, aš su vaikais gerai sutariu), pasakė „Tėti“. Na, man gaila vaikų, nes pats augau be tėviškos meilės. Tad turi būti pats pasiruošęs, nes su vaiko mama bus ir piktumų, bet vaikui tai neturi „persiduoti“. Tu įsipareigoji moteriai, su kuria „gali nepaeiti korta“, bet vaikui tai būrų dar didesnė trauma. Ypač, jei tikrasis tėtis išsiskyrė su šeima. Tuomet vaikais gali nebepasitikėti suaugusiais, tai gali sukelti kitas problemas“, – rašė skaitytojas, slapyvardžiu „M2“.
Gal galite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie tai, su kokiais sunkumais ar džiaugsmais susiduriama kartu auginant vieno iš partnerių vaiką? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:
