Visi daugiau ar mažiau sutinka, kad Rusijoje gyvent nesinorėtų ir apsiginti sugebėti būtų gerai. Tik va, bėda, jog norą ginti tėvynę galima išlošti loterijos būdu. Neperkant loterijos bilieto. Pasvarstykime, ką tai reiškia šių dienų demokratinėje valstybėje.
Nelygybės jausmas
Paimkime keturis jaunus, 23 metų amžiaus vyrukus. Pavadinkime juos Petru, Stanislovu, Nagliu bei Andriumi. Jie vienas su kitu užaugę, puikiai pažįsta vienas kitą ir žino apie kiekvieno iš grupelės gyvenimo būdą. Petras – pastaruosius metus niekur nedirbantis vyrukas. Jis savo dienas leidžia stumdamas laiką. Stanislovas dirba elektriku statybose. Jam ten patinka. Žada padirbėti ir nusipirkti apynaujį BMW.
Naglis dirba programuotoju. Jam jo darbas taip pat patinka, alga irgi, jis galbūt svarsto apie paskolą ir savo būsto įsigyjimą. Andrius kol kas nedirba, tačiau universitete subūrė komandą, su kuria vysto startuolį. Startuolis pinigų kol kas neatneša, tad ir įmonės nėra (o mažosios bendrijos po naujausių įstatymų pataisų nebepraktiškos), tačiau rodo realų potencialą ir gali būti, kad po metų kitų būtų visai rimtas versliukas.
Kaip manote, ar visi keturi yra lygiaverčiai kandidatai šaukimui? Ir ar visiems keturiems 9 mėn. kariuomenėje sukeltų tokias pačias pasekmes? Petras turbūt atitarnautų ir dar visai džiaugtųsi gaunama alga. Galbūt jam netgi taip patiktų, kad pasirinktų pereiti į profesionaliąsias pajėgas?
Stanislovas gal nebūtų toks entuziastingas, bet per 9 mėn. statybose turbūt nedaug kas keičiasi, be to, statybininkai dirba ne po vieną, tad ir darbdaviui tai nėra toks skaudus praradimas, ir pats Stanislovas, visai įmanoma, kad grįš į tą pačią darbo vietą. Nagliui pasisekė truputį mažiau. Žinoma, programuotojų labai reikia, bet programuotojai jau tokie žmonės, kad geriau jau 1 gudras, negu 3 kvailesni. Netgi jeigu Nagliui tuos 9 mėn. valstybė mokėtų jo dabartinį atlyginimą, gudresnių programuotojų algos kyla kas 3-6 mėn. – jis vis tiek praloštų. Negana to, jeigu jis buvo svarbus savam projekte (suprantu, kad kartais kai kuriems dirbantiems tai sunku suprasti), dabar darbdavys turi dilemą – arba samdyti antrą lygiai tokį patį gudrų žmogų visam laikui (nes bet kuris save gerbiantis programuotojas nusijuoks jums į veidą, jeigu jūs jam pasiūlysite terminuotą sutartį, nebent jos atlyginimas bus smarkiai viršijantis rinkos kainą; be to, įsivažiuoti į rimtesnį projektą reikia bent poros mėnesių), arba džiauti autus, nes nebėra kritinio žmogaus atlikti darbams. Naglis grįš į darbo rinką pramokęs šaudyti, bet atsilikęs 9 mėn. nuo darbinio pasaulio realijų. Greičiausiai kitame darbe jam teks pradėti vėl laipteliu žemiau. Ech, Nagli...
O vat Andrius valstybės požiūriu yra išvis veltėdis. Niekur nedirba ir pats pinigų neuždirba. Tik kažką bando. Ir jeigu Andrius išloštų loterijos bilietą, jo bandymams ateitų galas. Nes komanda jo 9 mėn. nelauks. Be jo darbai irgi nelabai vyksta – startuoliuose visi žmonės būna reikalingi. Lieka vienintelė galimybė – išsiskirstyti. Šiuo atveju, ar Andriui nutiko nelaimė, ar jis buvo pašauktas 9 mėn. į kariuomenę – mano akimis, tas pats.
Taigi, turime 4 skirtingus žmones su skirtingais scenarijais, visiems būti pašauktiems tikimybė yra tokia pati, o pasekmės – toli gražu ne tokios pačios. Galbūt vertėtų apibrėžti konkrečius kriterijus ir eiliškumą, kuriais remiantis būtų šaukiami tarnauti? Tada, tarkim, jeigu pirmiausia būtų šaukiami bedarbiai, bent jau būtų paskata susirasti darbą ar jį ištraukti iš šešėlio. Nušauname du zuikius vienu šūviu – visiems aišku kokia tvarka pašauks, jei šauks (o ne visi tirta, jog neištrauktų loterijos bilieto, kuris sugriaus jų planus), bei spręstume kitas visuomenės problemas? Tačiau netgi turint tai omenyje, kas bus, jeigu pašauksime kažką, kas visiškai nenori tarnauti Lietuvos kariuomenėje?
Efektyvumo nebuvimas
Kiekvieną kartą, kai priimamas toks sprendimas, mane stebina visiškas psichologijos neišmanymas. Atrodo, kad įstatymai yra ne žmonėms, o kompiuteriams – ką pasakysi, tą ir vykdys. Šiuo atveju, valstybė sprendė karinės galios neturėjimo problemą. Nekreipkime dėmesio į tai, kad valstybė sėkmingai ignoravo šią problemą metų metus ir tik dabar susizgribo, kad „ei, mes gi šalia Rusijos gyvenam!“. Problema egzistuoja. Ir šis sprendimas nė velnio jos nesprendžia.
Gyvenant tokioje geografinėje vietoje kiekvienas LR pilietis turėtų žinoti, kaip elgtis karo metu, įskaitant ir parengtį kovai. Dar šaunu būtų, jeigu ir ginklų kiekvienam būtų, ir pavojaus metu būtų aišku kaip juos staigiai gauti. Tam reikia tikrai visuotinės karinės parengties. Absoliučiai visiems – abiejų lyčių atstovams. Mokykloje. Žinoma, kiekvienam pagal galimybes – fizines ir protines, tačiau pageidautina kiekvienam(-ai), be jokių išimčių. Nes jei bus prieita iki būtinybės ginti save ar savo artimuosius, šios žinios tikrai pravers.
Tačiau egzistuoja ir kita problema. Žmonės nenori eiti ginti savo tėvynės. O čia yra žymiai sudėtingesnė problema. Dauguma žmonių iš prigimties yra savanaudiški padarai. Stengiamės susikurti gerovę sau ir savo artimiesiems (kuriems jaučiamės dėkingi (tėvams), kurie padaro mūsų gyvenimą geresniu vien savo buvimu šalia (gyvenimo partneriams) arba tiems, kurie yra mūsų egzistencijos tąsa (vaikams). Nekreipiame dėmėsio į tai, jog Niujorko mieste kasdien įvyksta dešimtys žmogžudysčių, bet sunerimstame, jeigu per 3 metus įvyksta viena jūsų mieste. Visa gyvybė žemėje evoliucionavo šiame modelyje ir jį neigti – mažų mažiausia naivu. Taigi, turint šią prielaidą – kad mes rūpinamės savimi – kodėl sveikai protaujantys žmonės nenori ginti tėvynės - santvarkos, aplinkos bei gyvenimo būdo?
Jiems nesvarbu, prie kokios valdžios gyventi
Yra žmonių, kuriems „prie ruso“ buvo geriau. Aš pats užaugau jau laisvoje Lietuvoje, tad objektyviai palyginti negaliu, tačiau manau, kad tai žmonės, kurie nesugeba užsidirbti sau gyvenimo. Žmonės, kurie įprato „kombinuoti“ arba gauti viską iš valdžios (anksčiau atstovėjai 10 metų eilėje ir gavai butą, o dabar neužsidirbsi niekad tiek!), nemato laisvos Lietuvos privalumų. Jie nesupranta, kad dirbant ir siekiant savo, galimą tą sovietinį butą ir per metus-kitus užsidirbti. Jiems tai yra neįmanoma, ir jei kas nors tai padaro, tai iš karto vagis. Nes kitaip tiesiog negali būti. Žmonių, turinčių sovietinį mentalitetą, tarp potencialių šauktinių, ko gero, daug nebus. Tačiau greičiausime jų atžalos turi tokį patį mentalitetą. Vieną tokį aš pažįstu asmeniškai. Dėl jo nesėkmių kalti visi, išskyrus jį patį, o ypač visi vagys valdžioje. Ir nesvarbu, kad, mano nuomone, išsirinkus Lietuvoje nereikalingą specialybę, praleidus 4 metus ją studijuojant ir po to neturint ryžto emigruoti ten, kur ji paklausi, gali kaltinti tik save. Jam taip nėra. Jam kalta valdžia. Jo akimis Lietuvos valdžia nieko gero nepadarė, tad ir nėra prasmės jos ginti. Dėl to jis į kariuomenę nenori. Čia Lietuva galėtų puikiai sužaisti – pasikviesti jį į kariuomenę ir parodyti, jog galimą ateitį susikurti joje. Pasiūlyti gerą algą ir socialines garantijas ir paversti jį žmogumi, kuris turėtų ką čia ginti.
Arba – Lietuva nėra tokia jau stebuklinga, kaip kai kas bando pateikti
Kai kurie žmonės mėgsta sklaidytis tokiais skambiais žodžiais kaip „patriotizmas“ bei „pareiga“. Jeigu skaitysite toliau, pabandysime pasiaiškinti, kodėl jie nieko nereiškia. Manau, jog dažnas, paklaustas, ar tai jo pareiga mylėti tėvus, atsakytų „žinoma!“. Ir dažnas juos myli. Tačiau ar tai vis dar pareiga, jeigu tėvai nemyli tavęs? Ar pareiga mylėti tėvus girtuoklius, kurie tavimi nesirūpino ir tu užaugai gatvėje? Ar pareiga mylėti tėvą, kuris nesirodydavo namie, nes tuo metu linksmindavosi su kitomis moterimis? O kaip dėl mamos, kuri darė tą patį su kitais vyrais?
Vienintelė pareiga, kuri realiai egzistuoja visomis aplinkybėmis, yra mūsų savisaugos instinktas. Tai mūsų pareiga – išlikti gyviems, jog galėtume spręsti, ką mylėti, o ko ne, dėl ko rizikuoti savo gyvybe, o dėl ko ne. Kodėl patriotizmas – pareiga mylėti valstybę – yra privalomas visiems? Lietuva toli gražu netobula. Jeigu atvirai, tai aš vis dar čia, nes mano noro emigruoti lygis tiesiog dar neperžengė nepatogumų, patiriamų emigruojant lygio. Be to, aš dar ir optimistas ir tikiuosi, kad mano vaikai jau galės gyventi valstybėje, kuri niekuo nenusileis Vokietijai, Didžiajai Britanijai, Suomijai ar Švedijai. Tačiau, būna, Lietuva stengiasi pakelti mano norą emigruoti ir vis kartas nuo karto pažeria perliukų. Aš šiaip blogų dalykų stengiuosi neįsiminti, bet va keletas:
* Vyriausybė nusprendžia, kad neegzistuojanti mažoji bendrija yra geriau nei pajamų neturinti mažoji bendrija ir apmokestina pastoviu Sodros mokesčiu (...);
* 20 kartų baustas girtas kelių gaidelis be teisių ir draudimo tėškiasi į priešpriešais atvažiuojančią mašiną ir... negauna realaus laisvės atėmimo.
* Nufilmuojama, kaip perkami balsai, ir... nieko?
* Alytaus meras pasiunčia Lietuvą ant vyriško organo ir... vėl nieko?
* Po Prancūzijoje įvykusių išpuolių prieš Charlie Hebdo rypaujame, kaip mes už žodžio laisvę, kai tuo pačiu už reklamą, kurioje panaudoti religiniai motyvai įpiešiame baudas.
Norint rastumėme ir daugiau. Santvarka pas mus toli gražu nėra tobula. Tačiau mes esame Europos Sąjungoje, kurioje šiuo metu yra daug geresnių valstybių, nei Lietuva. Ir už jas nereikės 9 mėn. šliaužioti po purvus, jeigu to nenori ar potencialiai mirti. O net jei ignoruojant ES, tai pilna pasaulyje valstybių, kurios mielai priims išsilavinasius, naudingus, vertę kuriančius žmones.
Bendradarbis nuomojosi butą Karmėlavoje, iš jo namo per 6 mėn. į Kanadą išvažiavo didžioji dalis gyventojų. Taikos metu. Ir net iš tos pačios Rusijos žmonėms leidžia išsinešdinti. Kam jiems tokie kaip Borisas Nemcovas? Tegul dingsta ir nedrumsčia vandens.
Iš esmės ginti gali tris dalykus – artimuosius, turtą ir santvarką. Artimuosius, tikėtina, kad galėsi išsivežti, turtas uždirbamas (tamsiam patvory žmogui su peiliu „iPhone“ reikia atiduoti, nes jis nevertas jūsų viso likusio gyvenimo. Taip pat ir čia), o santvarkos kol kas gint kaip ir nesinori. Čia ir kyla klausimas – tai kokio velnio ruoštis gintis? Atsakymas vienas – dėl asmeninio saugumo.
Ar loterijos būdu išrinkti 3000 jaunuolių išmokys visą visuomenę būti pasiruošus apsiginti? Kodėl ne tada visuotinė parengtis? O tada kyla sekantis. Gyvenai Lietuvoje, paėmė prieš tavo norą. Kas toliau? Jeigu einant pro tamsų skersgatvį su būreliu neaiškių žmonių tave vieną kartą apiplėšė, ar eisi ten dar kartą pro tuos pačius žmones? Ne? Aš irgi ne. Ir jeigu žmogų paimsi į šauktinius prieš jo norą, jam grįžus iš tarnybos galėsi matyti kaip jis pakuojasi daiktus ir važiuoja iš Lietuvos. Nes jam ar jo atžaloms antro tokio pokšto nebereikia. Va tau ir paruoštas rezervas. Ir tie 9 tūkst. eurų, kurių reikėjo jam paruošti, išvažiuos kartu su juo. O ar ne jais remiasi noras gražinti šauktinius, o ne didinti profesionalų skaičių ar praktikuoti visuotinę karinę parengtį? Nes pigiau?
Tai ką daryti?
Nepanikuoti. Pripažinti, kad susimovėte. Ir pagalvoti, kaip realiai pataisyti padėtį. Trūksta kariuomenės? Padarykite kario profesiją patrauklia. Geresnės algos bei socialinės garantijos. Valstybės kredituojami būstai. Karių GPM neapmokestinimas/ Sodros padengimas iš valstybės lėšų. Trūksta pinigų? Kažkaip man atrodo, kad 5 metams 1 proc. pakelti GPM ir skirti jį kariuomenei nebūtų taip tragiška, kaip tai, kas daroma dabar. Bet čia tik man taip atrodo, ir, žinoma, aš nesu nei Seimo, nei Vyriausybės dalis. Tačiau yra žmonės, kurie yra ir kurie valdo vyriausybę. Tai valdykit ją taip, kad visi Lietuvoje sakytume: „Čia geriausia gyventi. Nenorėčiau gyventi niekur kitur. Kitur man būtų blogiau. Man verta ginti tai, ką čia turiu“.
Kitu atveju gins tik tie, kurie pernelyg kvaili, kad galvotų už save (o kaip tokiai valstybei sekasi, puikiai matome iš Rusijos pavyzdžio) ir tie, kurie turės, ką prarasti, bet nebesugebės to susikurti kitur. Nei vienų, nei kitų, man ginti ranka nekyla. Nei kare, nei gatvėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!