Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, veikia įstatymai, kuriuos reglamentuoja ES teisė. Keisčiausia, kad kaimyninėje valstybėje nedraudžiama tam tikrais atvejais neišparduotus produktus grąžinti į įmonę. Tad mėsa, užuot ją sunaikinus ar sušėrus žvėreliams, vėl gali patekti gyventojams. Kas gali paneigti, kad tas pats nevyksta Lietuvoje? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovai tikina, kad maisto produktai, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, į mūsų perdirbimo įmones tikrai negrąžinami. O specialistų vykdoma kontrolė užkerta kelią panašioms piktadarystėms.
Nebūtina išmesti
Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo docento Petro Mačiulskio, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu, priimtu 2002-aisiais, aiškiai reglamentuotos šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo taisyklės. Žmonių maistui nebetinkančių produktų nebūtina išmesti į šiukšlių konteinerius. Jie gali patekti į šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo įmones. Lietuvoje tokia – UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“. Produktus leidžiama panaudoti gyvūnams, pavyzdžiui, kailiniams žvėreliams, šunims, šerti. Žinoma, gaminiai ir šiems neturi kelti pavojaus. Pasak pašnekovo, Lietuvoje yra tarpinių įmonių, netinkančias maistui gyvūninės kilmės atliekas surenkančių iš skerdyklų ir vežančių į šunų bei kačių maistą gaminančias įmones. Įstatymai tokius produktus leidžia panaudoti kompostui, biologinėms dujoms gaminti.
Prekybos tinkluose regime išparduodant maisto produktus. Specialistai pažymi, kad prekybininkai, matydami, kad produkto galiojimo laikas baigiasi, juos siūlo įsigyti mažesnėmis kainomis. Jei galiojimo laikas baigėsi – jokio kompromiso – gaminio prekybos sistemoje neturi likti. Pasak P. Mačiulskio, tokie išpardavimai Vakarų valstybėse ypač dažni, ir tuo naudojasi sunkiau besiverčiantys gyventojai. Šitoks maistas nekelia pavojaus sveikatai, bet yra du tris kartus pigesnis.
Komentuodamas įvykį Lenkijoje P. Mačiulskis įsitikinęs, kad taip atsitiko dėl kontroliuojamųjų institucijų: jos arba nekreipė dėmesio, arba iš viso nekontroliavo proceso. Pašnekovas kategoriškas: „Egzistuoja komerciniai susitarimai, nes niekas nenori patirti nuostolių. Produktą žūtbūt stengiamasi parduoti. Tokie rinkos subjektų išdarinėjami dalykai prieštarauja visiems įstatymams ir etikai“.
Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir gyvūnų sveikatingumo skyriaus vedėjas Žilvinas Ilevičius teigia, kad Vilniaus mieste tokių skandalų beveik nepasitaiko. Jei ir pasitaiko – taikomos labai griežtos sankcijos. Sostinės VMVT balandžio pabaigoje užfiksavo šiurkštų pažeidimą.
Ji nustatė, kad UAB „Klaipėdos maisto mėsos produktai“ sandėliuose Vilniuje buvo laikoma 1804,69 kg importuotos paukštienos, kurios galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Dalis paukštienos (119,6 kg) buvo paruošta realizacijai. Per patikrinimą nustatyta, kad įmonėje paukštienos gamintojo ženklinimo etiketės pakeistos kitomis ir pratęsti vartojimo terminai. Bendrovės veikla laikinai sustabdyta, o direktoriui paskirta administracinė bauda. Sandėliuose laikytus 1 804,69 kg paukštienos įmonė turėjo sunaikinti.
Atidus patikrinimas
Pasak Vilniaus miesto VMVT viršininko pavaduotojo Sauliaus Surginevičiaus, Lietuvoje jau seniai ypač akylai sekama, ar netinkantys vartoti maisto produktai vėl nepatenka ant prekystalių. Tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas dar 1992 m. išleido įsakymą dėl gyvūninės kilmės šalutinių produktų tvarkymo Lietuvoje. 2003 m. direktoriaus įsakymu uždrausta netinkamus vartoti maisto produktus atiduoti tiekėjams. Lietuvai įstojus į ES pradėjo galioti sąjungos reglamentai. Pastaruoju metu visoje Lietuvoje kuriama sistema, kaip tuos produktus surinkti. Vilniaus mieste tarnybos iniciatyva organizuojami susitikimai su prekybininkais, tarpininkais ir veterinarijos specialistais, kad būtų išsiaiškinti visi nesusipratimai ar klausimai.
Didelės įmonės, kuriose per savaitę perdirbama 5 t mėsos, pasak Ž. Ilevičiaus, tikrinamos kasdien. Gamintojai neinformuojami, kada atvyks valstybinis inspektorius ir kurią gamybos proceso dalį kontroliuos. Kas ketvirtį atliekama valstybinė kontrolė: grupė veterinarijos specialistų kruopščiai patikrina visą įmonę. Mažesnės įmonės irgi nuolat kontroliuojamos.
Tikrinamos ir viešojo maitinimo įmonės, ypač – mokyklos, darželiai bei socialinės globos namai. Pareigūnai vyksta į objektą, jei kyla įtarimų, kad nepaisoma tvarkos, arba jei kas nors apie tai praneša.
Tarnybos rinkos skyriaus specialistai prekybos tinklus tikrina kartą per metus. Tačiau centruose įrengtos mėsinės tikrinamos kartą per mėnesį. Laikomasi nuostatos: jei gamyba kontroliuojama pakankamai, tikėtina, kad mažiau nusižengimų kils ir prekyboje.
Inspektorius nepajėgia patikrinti visų produktų. Pavyzdžiui, „Akropolyje“ yra 5 000 įvairių produktų pavadinimų. Pareigūnai pažymi, kad jiems naudinga prekybos centrų konkurencija – visur stengiamasi, kad nekiltų pažeidimų, menkiausia neigiama informacija pakenktų prekybai.
Reputacijos svarba
Šį teiginį patvirtina ir prekybos centrų IKI atstovas spaudai Tomas Vaišvila: „Pardavinėti nebetinkamas vartoti prekes – neetiška ir neatitinka prekybos tinklo IKI vertybių. Tai daugeliui pirkėjų sukeltų neigiamą reakciją, jis apie tai papasakotų ir keliems savo pažįstamiems. Dėl tokių atsitikimų neabejotinai sumenkėtų parduotuvės reputacija ir kiltų didelių nuostolių“.
Pasak Modesto Keblio, atsakingo, kad IKI parduotuvėse būtų paisoma veterinarijos normų, be visiems galiojančių įstatymų ir reglamentų šiame prekybos tinkle laikomasi dar keleto taisyklių, papildomų kontrolės mechanizmų. Taisyklės daugiausia taikomos prekėms, turinčioms trumpus realizacijos terminus: reikalaujama iš prekybos išimti visas prekes, kurioms iki galiojimo laiko pabaigos lieka viena para. Taigi jau šiandien nebeprekiaujama tais šviežiais produktais, kurių galiojimo terminas baigiasi rytoj. Pirkėjas, parsinešęs namo šviežių produktų, dar parą gali saugiai juos vartoti.
Šiame prekybos centre nerasime prekių, kurių galiojimo terminas besibaigiantis. Tokios, dar tinkamos vartoti perkės, dažniausiai atiduodamos labdarai pagal sutartis, sudarytas su nevyriausybinėmis organizacijomis, viešosiomis įstaigomis ir kitomis nepelno institucijomis (miestų seniūnijomis, našlaičių brolijomis, „Caritu“, Zoologijos sodais ir kitomis gyvūnų globos draugijomis). Tokiais produktais šeriami policijos šunys, ar už simbolinį kelių centų mokestį jie atiduodami gyvulininkystės ūkiams, pavyzdžiui, „Vilkijos lapynui“.
Žinių trūkumas
Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė nė neabejoja – maisto produktai turi būti saugūs. Bet žinios, kad už pažeidimus skiriamos baudos, anaiptol nerodo, kad galime būti ramūs. Pasak pašnekovės, vartotojams dažnai įtarimų sukelia mėsos gaminiai, bet kad teigtume, jog jie pasenę, turime rasti neginčijamų įrodymų.
Z. Čeponytė pasigenda vartotojų švietimo. Net įtarę, kad įsigijo nekokybišką prekę, žmonės dažnai nežino, į ką kreiptis. Šiuo metu kontrolė sutelkta valstybės institucijose. Bet gyventojai kartais nė neįtaria, kad gali pakeisti produktą ar net išsireikalauti atlyginti žalą. „Būtent iš ES aktų atėjusi teisinė žalos atlyginimo bazė labai nebloga. Bet reikėtų šviesti vartotoją. Pasijutę labiau kontroliuojami visuomenės ir gamintojai, ir pardavėjai imtų elgtis atidžiau elgtųsi“, – teigia Z. Čeponytė. Jei vartotojų teises ginančios institucijos neskambina pavojaus varpais, vadinasi, maistas, atsirandantis ant mūsų stalo, gana kokybiškas ir saugus vartoti.
Gegužę pasigirdo susimąstyti verčiančių pranešimų, kad kai kurios Lietuvos prekybos įmonės vidaus rinkoje prekiauja Lenkijoje pirkta mėsa, perženklinta lietuviškomis etiketėmis. VMVT nustatė, kad prie Lenkijos mėsos tvarkymo įmonių, neturinčių leidimo savo produkciją parduoti ES, rikiuojasi sunkvežimiai iš Lietuvos. Vadinasi, net nebūtina Lietuvoje turėti kokią nors „Constar“. Tereikia kirsti Lenkijos sieną, ir pigių mėsos gaminių – apstu. Mūsų pirkėjas, deja, kol kas labiau vertina mažą kainą, o ne kokybę.
