Slaptu balsavimu naująjį universiteto vadovą išrinko VU Taryba.

Be jo į universiteto rektorius kandidatavo nuo 2012 metų šias pareigas laikinai ėjęs profesorius Jūras Banys, VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesorius Vytautas Nekrošius, Europos humanitarinio universiteto administracijos ir infrastruktūros prorektorius, mokslų daktaras Bernardas Gailius, buvęs Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas docentas Saulius Norvaišas ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas profesorius Valdemaras Razumas.

Išrinkti naująjį rektorių prireikė dviejų turų, nes per pirmąjį rinkimų turą nė vienas kandidatas nesurinko reikiamo septynių Tarybos narių balsų skaičiaus. A.Žukauskas pirmajame ture surinko keturis balsus, J.Banys - tris, V.Razumas - du, B.Gailius ir V.Nekrošius po vieną.

Tą pačią dieną surengus antrą rinkimų turą A.Žukauskas surinko aštuonis balsus, J.Banys - tris.

Vilniaus universitetas yra seniausia Lietuvoje aukštoji mokykla, įkurta 1579 metais.

Sudėtinga istorija

DELFI primena, jog Vilniaus universitetas – viena seniausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų – įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką VU buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga mūsų šalyje, darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui. Per daugiau nei 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno pakilimo, smukimo, uždarymą ir atgijimo laikotarpių.

1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų nutolusiame Vilniaus universitete brendo pažangios mokslo idėjos. Europoje išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti.

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas „imperatoriškojo“ titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas.

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919-1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, kuriame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas.

1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagal sovietinių universitetų pavyzdį.

1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.