Jei mes lygiuojamės į kitas ES šalis nares – tarp jų nėra valstybės, kuri neturėtų nacionalinio vežėjo. Neabejoju, kad ir Lietuva gali jį turėti bei išlaikyti. Juolab, kad mūsų kaimynės – Latvija ir Estija turi, o mūsų šalis dėl realiai nepamatuojamų priežasčių niekaip negali sudėlioti plano, kaip įgyvendinti strategiškai svarbų projektą – turėti nacionalinį vežėją.
Manau, kad reikia imtis kardinalių veiksmų pradedant nuo oro uostų strategijos, nes šiuo metu Lietuvoje keleivių srautas išbarstytas trijuose oro uostose. Buvo kalbų apie bendrą Vilniaus ir Kauno oro uostą, bet tai ir liko kalbomis. Aišku tik viena – investicijų į tris oro uostus ekonominės naudos nėra, o ir masto negalime gauti. Todėl reikia ryžtis priimti gal nelabai populiarius, bet labai reikalingus sprendimus. Visą dėmesį reikėtų sutelkti į keleivių srauto Vilniaus oro uoste didinimą, kuris taptų dar įdomesnis naujoms aviakompanijoms, o esamas paskatintų plėsti maršrutus. Arba rimtai svarstyti naujo oro uosto atsiradimą tarp Vilniaus ir Kauno, kuris turėtų geras plėtros galimybes. Nors, lyginant šių metų ir 2009 m. pradžioje buvusius maršrutus Vilniaus oro uoste susisiekimas yra daug aukštesniame lygmenyje – keleivių skaičius nuolat auga, tačiau tiesioginių skrydžių geografija tikrai turi kur plėstis.
Atsakyti į klausimą, kurios kryptys yra gyvybiškai svarbios Vilniaus ar Palangos oro uostuose, tikriausiai vienareikšmiai būtų sunku, nes yra daug veiksnių, kuriuos reikia įvertinti. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad norint sukurti keleivių srautus bet kokia kryptimi, reikia skraidyti ne mažiau 18 mėnesių, turint omenyje, kad pirmuosius 6 mėnesius lėktuvo užpildymas gali neviršyti nei 20 proc. Tokie skaičiai toli gražu prasilenkia su žodžiu „pelnas“ ir tik dar kartą įrodo, kad pradžioje reikia labai daug investicijų. Kitas svarbus momentas yra ne tik parinkti teisingas kryptis, o labai svarbu yra skrydžių dažnis. Jei Paryžiaus kryptimi skrydis yra tik 4 kartus per savaitę, darbo reikalais keliaujantys žmonės vis tiek rinksis skrydžius su persėdimu, jie turi matyti skrydžius bent jau 6-7 kartus per savaitę, kad jiems būtų patrauklu. Reikiamo dažnio užtikrinimas dar kartą pasako, kad reikia tikrai didelių investicijų. Manau, kad mūsų šalis turi investuoti į tuos dažnus skrydžius reikiamais maršrutais ir tas investicijas skirti steigiant nacionalinį vežėją.
Tačiau svarbiausia suprasti, kad tos didelės investicijos į gerą susisiekimą oru yra skirtos verslo, investicijų skatinimui, ir verslas valstybei atiduos keletą kartų didesnę grąžą. Yra atlikta daugybė studijų, kaip susisiekimas daro įtaką verslo aplinkos gerinimui ir investicijoms regione, tačiau visuomenė skaičiuoja viską kiek kitaip: žmonės supranta, kad reikia remti žemdirbius, pvz., dėl kritusių pieno supirkimo kainų, bet nenori suprasti, kodėl svarbu remti aviaciją – išlaikyti nacionalinį vežėją.
Nacionalinės oro linijos be abejonės kurtų pridėtinę vertę šaliai. Puikiai žinoma, kad vietinė aviakompanija visada yra eksportuotoja, o naudojimasis kitų paslaugomis – importas. Ar tikrai esame tokie turtingi, kad mums nebesvarbus eksportas? ICAO ( angl. International Civil Aviation Organization, liet. Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija) yra paskaičiavę, kad 1 aviakompanijos darbuotojas sukuria 6 papildomas darbo vietas. Aviakompanijos apyvartos 1 euras papildomai sukuria 3,45 euro BVP. Sukuriama vertė yra nepalyginamai didesnė nei aviakompanijai reikalingos investicijos.
Galima imti šimtus atliktų tyrimų ir skaičiuoti, ką šaliai duoda investicijos į gerą susisiekimą oru, ir manau, kad mūsų politikai visą tai puikiai žino, tačiau jie nenori prisiimti atsakomybės už ilgalaikes investicijas Lietuva pirmoji posovietinė valstybė pradėjusi skraidyti su vakarietišku „Boeing“ lėktuvu, tačiau šiai dienai esame vienintelė valstybė ES neturinti savo nacionalinio vežėjo.