Moters gyvenimas „nesibaigia“ tol, kol ji pati jaučiasi gyva. Ir metai čia visai nesvarbūs, svarbu požiūris ir nusiteikimas. Į pesimizmą pasinerti labai lengva, bėdų turime kiekviena, bet tai nereiškia, kad turime nemylėti savęs ir gyvenimo. Jį reikia švęsti, reikia džiaugtis kiekviena diena, džiaugtis tuo, ką turi ir kas tau brangu.
Protingos moterys ne tik nebijo senatvės, bet ir nesensta. Tos, kurios bijo senatvės, kurios šiandien jaučiasi labai gražios ir visų trokštamos, kurios su pirma juoko raukšle bėgti žada pas plastikos chirurgus, sensta greičiausiai, nes jų smegenys yra per silpnos brandai.
„Nesąmonė, kad moterys nebijo pasenti“, girdėjome viešai pasakytą jaunos, gražios, dar nedaug gyvenime patyrusios moters frazę. Ir kas gali paneigti, kad tai ji sako tik spręsdama pagal save. Akivaizdu, kad yra baimė pasenti. Kurgi nebijoti, tos, kurios bijo prarasti vyrą, bijos ir pasenti, galvodamos, kad vyras gali pradėti ieškoti jaunesnės. Bet tai juk taip trumparegiška. Džiugu, kad moterys, visą atlyginimą investuodamos į save, gauna naudos - suranda vyrą, kuriam reikia ir užtenka gražios. Bet tai - tuštybė. tai ir parodo, kas yra vertybės, kam baisu pasenti, o kam - ne.
Moteris, kuri turi žinių bagažą, kuriai užtenka elementariai savimi pasirūpinti, kad atrodytų tvarkinga ir graži, kurios laimė slypi šeimoje, tikrose vertybėse, o ne „Swarovski“ kristaluose, senatvė nebaisi. Patirtis, pažintys plečia akiratį ir su metais tik padeda atskirti pelus nuo grūdų, suvokti, kas tau yra iš tikrųjų brangu.
Laimė - ne sudegintų kalorijų kiekyje ar veide be raukšlių slypi, laimė - mūsų vidinė būsena, kuri leidžia jaustis mums moterimis, jaustis laisvomis nuo stereotipų, primestų dogmų, kokios turime ar neturėtume būti. Kiekvienai - savas grožis, savi tikslai. Kaip sakoma, žmogus vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia.
Su metais tikslai išsigrynina, moterys pradeda geriau suvokti ko nori, kuriuo keliu eiti, ką galima keisti gyvenime, kad būtų laimingesnės. Tai ir yra žmogaus branda. Kaip galima to bijoti? Taip, baisu toms, kurių tikslai laikini, kurios jaučiasi nepilnavertiškos ir bijo, kad kuo toliau, tuo jų savivertė mažės. Toms, akivaizdu, metas keisti požiūrį. Nes metai - patirties bagažas ir laimė. Laimė gyventi, patirti, išmokti ir visu tuo turėti su kuo nors pasidalinti.
Senti nebaisu toms, kurios moka gyventi, kurioms sekasi tvarkytis su savimi, savo jausmais, savo požiūriu. Kurios moka adekvačiai reaguoti į nepalankiai besiklostančias aplinkybes, į artimų žmonių kaprizus, į nemalonias situacijas. Kurios moka mylėti save ir gyvenimą. Kas nemoka, pats metas pradėti mokytis. Ir mokytojų čia nereikia, nes patys sau esame geriausi mokytojai. Pradėkime pasaulį keisti nuo savęs ir jis pasikeis. pasikeis taip, kaip norėsime jį keisti. Jei negali pakeisti kitų, keisk save. Pozityvios mintys prikelia gyvenimui, tuomet protas ir jausmai nesensta. Gyvenimas - nuostabus.
Roma
Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „(Ne)bijau pasenti: kada „baigiasi“ moters gyvenimas?“
******************
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
