Vis svarstau, iš kur man taip anksti (gal nuo kokių 18 metų) atsirado celiulitas? Gal gėriau per daug limonado? Yra daug įvairiausių mitų, tačiau to priežasčių niekada nesiaiškinau. Tiesiog nesidėdavau trumpų šortukų, o vasarą nesimaudydavau (nes nemokėjau plaukti). Apsimesdavau, kad viskas gerai, ir su tuo tyliai gyvenau. Visa tai buvo slapta – apie celiulitą žinojome tik aš ir mano celiulitas – viskas buvo tik tarp mūsų.
Požiūris į tai, kiek turiu celiulito priklausydavo nuo nuotaikos. Kartais atrodo, kad jo mažiau, o kartais, kai liūdna, kai depresija, atrodydavo, kad visas kūnas vien iš tų žaismingų liūdinančių duobučių.
Tačiau man tai įgriso, galutinai nusprendžiau atsikratyti celiulito. Nusprendžiau ko nors griebtis. Nežinojau, ar tai padės, bet pradėjau sportuoti ir sveikiau maitintis.
Kas antrą dieną namuose darydavau įvairius pratimus: pritūpimus, kardio ir tempimo pratimus, sukau lanką. Atsisakiau riebaus maisto ir saldumynų. Nebevalgiau po šešių... Tai tęsias jau gan ilgai ir dabar, pasižiūrėjusi į savo kojas, matau, kad jos tvirtėja, kad tų duobučių mažėja. Labiausiai džiugina tai, kad ant rankų celiulito visai nebepastebiu, jo nebėra! Tai mane nuteikia pozityviai ir gal jau šią vasarą leisiu sau įšokti į trumpą suknelę.
Ir celiulitas pasirodo yra pagydomas, nes didžiausioje neviltyje kova yra viltis, kad gali būti geriau.
Renata Ž.
Tai yra istorija, atsiųsta konkursui „Celiulitas: priešas ar draugas?“. Kviečiame dalyvauti ir Jus!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
