Tai manęs visai nestebintų, jei vaistinių būtų tik keletas kiekvienam mieste. Bet dabar jų yra po 2-3 viename kvartale, kartais 100 metrų spinduliu. Ir visos jos nesiskundžia klientų gausa. Atrodo, kas čia tokio, tik džiaugtis reikėtų, kad biznis nestovi vietoje. Bet čia juk ne drabužiai ir ne automobilių dalys. Logiškai mąstant, tai juk net ne prekė.
Na, gerai, tegul ir prekė, bet vis tiek ne įprastinė, o specialios paskirties. Vadinasi, ją pirkti reikia ne tada, kai kažkas pareklamuoja, o tada, kai jos TIKRAI reikia! Metu akmenį į valstybės daržą, kad televizijos ekranas mirga nuo vaistų ir papildų reklamos. Toks pats akmuo turi kristi ir į gydytojų pusę. Tai jų dėka pacientai nenutrūkstamu srautu plūsta į vaistines ir barškina paskutinius eurus, pirkdami dievai žino ką ir kam.
Kiti du akmenys smarkiai lekia į vaistinių tinklus ir juose dirbančius specialistus, vadinasi, taip pat ir į mane. Jeigu kiekvienas iš mūsų pirma pagalvotų ne apie piniginius reikalus ir biznį, o apie nuoširdumą ir žmogiškumą, gal taip ir nebūtų. Nemanau, kad gydytojai, ir vaistininkai savo artimiesiems ir pažįstamiems primygtinai rekomenduoja tiek daug įvairių maisto papildų, kuriuos jiems pareklamuoja firmų atstovai. Labiau tikėtina, kad gauna iš tų pačių atstovų kaip mažą dovanėlę ir ją tiesiog perdovanoja saviems, bet tikrai neragina pirkti.
Kodėl gydytojai (tikrai ne visi) rekomenduoja begalę maisto papildų savo pacientams, žinodami, kad jie neduos jokio poveikio žmogaus sveikatai, nebent duos psichologišką naudą? Aišku, tai irgi nemažai, bet, sutikite, ne už tokią kainą. Geriau jau įteigtų, kad paskirti vaistai tikrai gerai veiks, jei ligonis juos gers taip, kaip nurodė gydytojas ir gers visą kursą sąžiningai, netaupydamas tam pinigų, nes jie skirti ligai įveikti ar palengvinti. O jeigu jau lieka pakankamai pinigų, sumokėjus visus mokesčius ir skaniai ir sočiai pavalgius, tada jau kiekvieno asmeninis reikalas leisti juos taip, kaip norisi. Bet tada nereikia per spaudą ir televiziją garsiai rėkauti, kad nėra pinigų maistui ir mokesčiams, nes viską reikia palikti vaistinėse.
Sutinku, kad vaistai Lietuvoje kainuoja nemažai, bet jei kiekvienas protingai pasirinktų, ko jam iš tikrųjų reikia, pavyktų nemažai sutaupyti. Per televiziją kažkada rodė reportažą, kai vienas lietuvis, dirbantis, o gal ir gyvenantis užsienyje, sugalvojo padėti vienai vargšei močiutei iš Lietuvos ir padovanojo jai apie kelis šimtus litų. Viskas čia yra gerai, puiku ir sveikintina, jei ne nuskambėję žodžiai – „Jai sunku, nes pensija labai maža, artimųjų nėra, o viskas daug kainuoja, ypač vaistai“ – ir parodytas staliukas, ant kurio gulėjo tie „vaistai“. Didelę jo dalį užėmė visiškos nesąmonės, maisto papildai, kiekvieną dieną mirgantys televizijos ekranuose pačiu žiūrimiausiu metu!
Bet gal geriau nusipirkti geresnių, kokybiškesnių maisto produktų?! Tų matytų papildų kainos mėnesio laikotarpiui sudaro ne vieną šimtą litų. Taip ir leidžia savo paskutinius eurus tie tamsūs, geri ir nuoširdūs vieniši ir nevieniši senukai ir ne tik senukai.
Per daugybę metų pastebėjau labai įdomių dalykų. Pagal tai, kokiais kiekiais į vaistines žmonės suneša pasibaigusio galiojimo vaistus ir maisto papildus, galima daryti išvadą, kad pirkdami jie visiškai nemąsto, ar reikia tų prekių, ar ne. Naikinimui atiduodama šimtai kilogramų nereikalingų vaistinių prekių.
O įdomiausia, kai perka pagal kompensuojamus receptus. Didesnė dalis sergančiųjų tų išrašomų jiems vaistų sukaupę namie juodai dienai jau ne vieną dėžutę. Bet vis tiek perka, nes... O jeigu karas, o jeigu badas, o jeigu maras, o jeigu pabrangs, o jeigu valstybė išims iš kompensuojamų vaistų sąrašo? Nors namie dar turi, kai geriau jaučiasi – negeria ir taip sutaupo, bet vis tiek eina pas gydytojus ir vis prašo išrašytu naujų...
Mes pasišnekame su pacientais, kai turime tam laiko, jie visko mums pripasakoja: ir kaip jie geria tuos vaistus, ir kaip jų negeria. Bet perka. Nes valstybė dovanoja! Kažkoks užburtas ratas. Valstybė sumoka už tuos, kuriems nelabai reikia, o tiems, kurie stovi ant mirties slenksčio, pinigų nėra, nes jų vaistai labai brangūs...
Galiu konstatuoti dar vieną faktą. Įdomu stebėti skubančius praeivius (kai tam yra laiko). Maždaug 40 proc. žmonių, užsigalvoję praeina pro vaistinę, tada staiga pastebi, kad praėjo pro reklaminį plakatą ir sugrįžta jo studijuoti. Tada užeina į vaistinę ir perka tą, ko dabar nereikia, bet gal kada nors vis tiek prireiks, nes juk vis tiek kažkas susirgs, suviduriuos, sukarščiuos, koją išsisuks, matyt pradės blogai, atmintį praras. Kažkada... Bet ne šiandien. O žiūrėk, po metų, kitų jau su maišiuku, pilnu pasenusių vaistų, stovės vaistinėj, nes niekam per tą laiką taip ir nepablogėjo... O vaistą juk geri, kai skauda, kai sergi ir kai tikrai jo reikia. Tam ir yra daktarai, kad gydytų susirgusį žmogų. Tam ir yra vaistininkai, kad padėtų pasirinkti, ko tam žmogui reikia šiuo metu.
Ne televizija ir spauda turi gydyti žmogų. Ne reklama turi formuoti žmogaus supratimą apie ligas ir jų gydymą. Jei būčiau Sveikatos apsaugos ministras, pirmiausiai uždrausčiau bet kokią reklamą apie vaistus ir maisto papildus, nes šiuo metu vaistų ir papildų vartojimas Lietuvoje yra nenormalus.
Įvesčiau griežtą tvarką kompensuojamų vaistų labirintuose. Jei ligonis nenusiperka vaistų laiku be svarbios priežasties, tai kitą kartą gal pasiūlyti nusipirkti pačiam už pilną kainą, o sutaupytus milijonus paskirti nepagydomomis ligomis sergantiems? Įstatymas, suteikiantis vaistų įsigyti pusei metų kai kuriais atvejais irgi nepasiteisino, nes jau sulaukiame nemažai žmonių, kurie atneša krūvas nepanaudotų, gero galiojimo vaistų į vaistines, nes numirė ligonis ir nėra kur jų dėti. Sunaudota už mėnesį, o kur dėti likusių penkių mėnesių kursą? Arba, panaudojo du tris mėnesius ir netiko. Tai juk nemaži pinigai.
Labai daug išrašoma kompensuojamų psichotropinių vaistų, praktiškai kiekvienam pensijinio amžiaus žmogui. Vaistai nėra brangūs. Bet ar verti būti tarp kompensuojamų? Manau, pati valstybė, juos kompensuodama, pratina žmogų prie priklausomybės (tai tikrai neliečia sunkiomis ligomis sergančiųjų). Dažnas juos vartoja ne todėl, kad jam sunku užmigti. Tiesiog nereikia pačiam stengtis geriau gyventi, tabletė už tave tai padarys. Bet ar tai išeitis? Valstybė turi ne skatinti, o mažinti vaistų vartojimą. Todėl aš ir nesu sveikatos ministras.
Nesibaigiantys žmonių srautai vaistinėse verčia rimtai susimąstyti, ką darome ne taip. Turbūt niekas nepaaiškins šio fenomenalaus reiškinio. Tai kaip masinė psichozė. Prieš Naujus metus artėjo euro įvedimas. Bet jau antrą mėnesį euras su mumis. O eilės netrumpėja. Ir pinigų, daugelis sako, nėra. Aš to tikrai nepasakyčiau.
Pabaigai. Kai pas mane ateina į vaistinę nusipirkti vaistų ir, paprašius nuolaidų kortelės, sako, kad neturi, nes beveik nevaikšto į vaistines, aš tik palinkiu sėkmės ir toliau taip sveikai gyventi! Geriau jau neturėti darbo, bet matyti daugiau linksmų, sveikų ir besidžiaugiančių gyvenimu žmonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi ar nuomone? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt: