Mažų mažiausia neįprasta, gal net egzotiška apie tai rašyti tokiu metu, kai viešojoje erdvėje kandidatai varžosi ne kuo kitu, kaip vypsenų pločiu ir pažadų ilgiu. Nekart jau girdėjome ir mantrą: „Taigi savivaldos rinkimai su politinėmis ideologijomis neturi nieko bendro...“ – tai „reikalų tvarkymas“, arba, parafrazuojant James Carville, „It’s the šildymas, stupid!“
Tačiau net ir nacionalinės politikos erdvėje partijos, atrodo, nusprendė tyliai pakasti ideologijas ir rūpintis vien ūkio reikalais bei techniniais sprendimais. Nebegirdėti, kad naujas partijos kandidatas kur būtų pristatomas kaip „tikras konservatorius“, „tikras liberalas“ ar „gilių įsitikinimų žmogus“ – kalbama tik apie „puikius specialistus“ (i.e., technokratines charakteristikas) ir „jaunas, veržlias, patrauklias asmenybes“ (t.y., įvaizdžio dalykus).
Mano vaikystėje būdavo juokaujama, kad klebonai būna dviejų rūšių – kunigai-ūkininkai, kurie gražiai suremontuoja bažnyčias, išmūrija tvoras, surenčia prašmatnias klebonijas, ir kunigai-pamokslininkai, kurie skaito dvasiškas knygas ir rūpinasi sielų išganymu.
Tai va, atrodo, kad politikoje pastarasis tipažas – idėjiniai politikai – baigia visiškai išnykti. Liko tik politikai-ūkininkai-technokratai, šalia kurių atsirado naujas, anksčiau nežinotas tipas: įvaizdžio ganytojai. Ir politinės partijos visos kaip viena siūbuoja tarp dviejų polių: tarp technokratijos ir technologijos, tarp ūkinių sprendimų ir rinkimų technikos.
Politinės idėjos ir vertybės naudojamos kaip kampanijos užpildas, panašiai, kaip reklamuojant automobilius pasitelkiamos negausiai apsirengusios merginos arba pūkuoti kačiukai. „Kas ten, patriotizmas dabar ant bangos?, - skambina reklamistams kampanijos vadybininkas, - Nu davai, įmesk truputį patriotizmo, kokių šaulių ar ko ten dar.“
Entpolitisierung aller Politik, „bet kokios politikos nupolitinimas“, apie kurį kalbėjo Carlas Schmittas, pasiekė endšpilį. O vis dėlto apie politines pasaulėžiūras dabar reikėtų kalbėti kaip niekad.
Ir ne tik todėl, kad laikotarpis tarp dviejų Nepriklausomybės dienų išryškina laisvės klausimą, skatina klausti ir mąstyti apie laisvės prasmę – o tai politinių pažiūrų centrinė atrama. Svarbiausia yra tai, kad šiuo metu, visai netoli, vos už 1400 kilometrų, ukrainiečiai gina laisvąjį pasaulį nuo naujojo despotizmo – nuo prievartos ir nelaisvės.
Graži Šaltojo karo laikų frazė – „laisvąjį pasaulį“ – tačiau kodėl mes vis dar taip vadinamės? Čia pasimato problema – ta, kad nūdienos „laisvasis pasaulis“ ne tik kad nebejaučia savo vertybinio pranašumo prieš Putino despotizmą – ir, atitinkamai, Putino režimo bjaurumo, – bet netgi nepajėgus suvokti savo esminio skirtingumo nuo kremlinų režimo. Mat Vakarų pasaulio savitumo ir misijos supratimas seniai nėra grindžiamas politinėmis idėjomis ir vertybėmis, jo ideologinė tapatybė ir pranašumas prieš autoritarinius „naujuosius despotizmus“ (apie kuriuos neseniai teko rašyti) nebėra politinio debato klausimas. Vakarų politikų pasiklausius, susidaro įspūdis, kad didžiausia įmanoma grėsmė Europai – tai ne laisvės praradimas, o netekti gerovės valstybės, i.e., savo pensijų.
Tačiau būtent šitos užmaršties akivaizdoje dera atsigręžti į politines idėjas ir tų idėjų sistemas – norėčiau jas vadinti „politinėmis pasaulėžiūromis“, nes žodyje „ideologija“ grikši pernelyg daug nuosėdų iš totalitarinių XX a. režimų.
Konservatizmas kaip su piktu veidrodžiu nuolat susiduria su iškreiptu savo įvaizdžiu, kurį stiprina ir politiniai oponentai: esą tai laisvę varžanti, į praeitį žvelgianti, progresui priešiška, atgyvenusius, negyvus istorinius pavidalus reanimuojanti politinė pasaulėžiūra, norinti į viską kištis ir viską reguliuoti iš viršaus. Pamėginsiu šiuos prietarus apie konservatizmą peržvelgti atskirai.
I. Laisvė
Vakarų konservatizmas kaip sąmoninga politinių pažiūrų sistema susiformavo būtent gindamas laisvę, laisvos visuomenės principus nuo mąstymo, atvedusio prie Prancūzų revoliucijos teroro. O Lietuvos konservatizmas yra tiesioginis politinis įpėdinis judėjimų – Sąjūdžio, disidentinio pasipriešinimo, partizanų kovų, – kurie siekė atkurti laisvą valstybę ir laisvą visuomenę komunistinio totalitarizmo sąlygomis.
Taigi konservatizmas visų pirma yra laisvos visuomenės filosofija. Tą suvokti ir įvardyti yra labai svarbu, nes, mano giliu įsitikinimu, vienintelis rimtas ideologinis ginčas XXI amžiuje vyks tarp konservatizmo ir liberalizmo – kita politine pasaulėžiūra, kurios tapatybės ašį irgi sudaro laisvės idėja.
Kitos ideologijos yra arba mirusios, bet užmirštos palaidoti (kaip kad socialdemokratija), arba remiasi necivilizuotomis, racionalumą neigiančiomis prielaidomis, todėl su jomis negalimas racionalus dialogas (kaip visokio plauko radikalizmai). Neverta nė minėti politinių jėgų, kurios užsiima politinių pažiūrų mimikrija (populistai) ar tiesiog yra priešiškų valstybių ar korupcinių interesų priedangos organizacijos (patys žinote kas).
Pagrindinis skirtumas tarp konservatizmo ir liberalizmo – skirtingos laisvės sampratos. Liberalizmas išpažįsta negatyvią laisvę – laisvę nuo suvaržymų: asmuo tikrai laisvas tada, kai niekas nevaržo jo pasirinkimų. Konservatizmas kalba apie pozityvią laisvę – laisvę kaip galimybę ir sąlygą rinktis gėrį ir tiesą. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad žmogus yra laisvas, taigi niekas negali priversti jo rinktis prieš jo valią, tačiau jis turi pareigą rinktis gėrį.
Todėl laisve reikia mokytis naudotis: racionaliai pasverti savo pasirinkimą, įvertinti moralinį sprendimo matmenį, ugdytis moralines savybes – teisingumą, drąsą, santūrumą ir išmintį – kurios padeda teisingai apsispręsti. Būtent bendruomenėje, šeimoje, tikinčiųjų bendrijoje ugdomi tie moraliniai įgūdžiai, kurie įgalina teisingai naudotis laisve – deramai spręsti ir veikti.
Taigi turime dvi sistemas – viena vertus, daugialypė, kompleksinė, niuansuota konservatyvi visuomenės samprata, kurioje laisvės įgyvendinimas susijęs su daugybe socialinių, moralinių, vertybinių sąsajų, pareigų, įsitikinimų. Laisva visuomenė, pasak konservatizmo, yra civilizacinis ir moralinis pasiekimas, trapus balansas, kurį nesunku sugriauti. Kita vertus, yra paprasta kaip trys kapeikos liberali samprata, kur vakuume pakabintas individas tvirtina sau esąs su niekuo nesusijęs, niekam neatsakingas, nuo nieko nepriklausomas ir laisvai, kaip moka, priima sprendimus.
Skamba abstrakčiai, tačiau šis skirtumas turi labai konkrečias pasekmes. Liberalioje sampratoje žmogus nėra iki galo laisvas, jeigu kas nors – bendruomenės sankcija, viešoji moralė ar visuomenės normos – riboja asmens pasirinkimą. Todėl liberali laisvės samprata nuolat yra įtampoje, konflikte su visomis apriorinėmis, iš anksčiau ir aukščiau ateinančiomis, sąlygomis ir apribojimais. Taigi liberalus mąstymas veikia kaip tų apriorinių struktūrų – moralės, normų, socialinių saitų, religinių imperatyvų – tirpiklis. Mes turėtume galėti viską apie save apspręsti, galėti save „sukurti iš nieko“ – tik tada, pasak liberalaus mąstymo, būsime tikrai laisvi. Self-made man – visomis prasmėmis – yra labai liberalus idealas.
Arba, kaip neseniai First Things rašė Rémi Brague, „[Hegelis] tikrai tiksliai identifikavo laisvę kaip lemiamą mūsų laikų įsipareigojimą... Ir jeigu mes laisvės reikalavimus privedame prie jų logiškos išvados, pasiekiame tašką, kuriame totaliai laisvos būtybės turėtų pačios save pašaukti į būtį. Radikali autonomija aprėpia galią ir teisę sukurti save. Pati egzistencija turi tapti žmogaus projektu, kažkuo, ką mes darome“.
Tačiau žmogus nėra pajėgus save sukurti iš nieko. Konservatizmas nuo pat pradžių kalba apie tai, kad žmogaus laisvė ribojama dviejų horizontų: iš vienos pusės laisvę riboja įpareigojimas ją panaudoti bendrajam gėriui, iš kitos ją suskliaudžia gimimo nulemta tapatybė – tėvynė, visuomenė, šeima, lytis, - kurią žmogus gali priimti arba atmesti, bet negali sukurti pats.
Liberalusis mąstymas imasi kvestionuoti šiuos žmogų neva „pančiojančius“ prigimties saitus. Labiausiai besąlygiškus prigimtinius dalykus – šeimą, lytį, tapatybę – jis paverčia keičiamu „gyvenimo būdu“ arba laisvai konstruojamu „projektu“. Tuomet ir atsiduriame dabarties politiniame-idėjiniame konflikte – konflikte tarp ginančių klasikinę šeimos sampratą, prigimtinę gyvybės vertę ir patriotizmą bei tarp tų, kurie sako, jog tai – santykinės, dirbtinės kategorijos, kurias pasikeitus visuomenei galima peržiūrėti ir „modernizuoti“.
Liberaliosios negatyvios laisvės sampratos logiška pasekmė – individualizmas, užsukęs visuomenės bendruomeninės struktūros ir moralinio audinio irimo ydingą ratą, bei reliatyvizmas, sugriaunantis prasmingo moralinio debato visuomenėje galimybę (nes kiekviena diskusija nukertama pasakius „kiekvienam savo tiesa – ir moralė“). Pareigų ir teisių pusiausvyros išardymas, kai kalbama tik apie nesibaigiančias, vis gausėjančias asmenų teises, bet nepripažįstamos pareigos (kaip, pavyzdžiui, pareiga ginti savo kraštą) – irgi negatyvios laisvės sampratos padarinys. Negatyvi laisvė, kuri suprimityvinus virsta nuostata „man niekas nieko negali nurodinėti“, lemia ir dabartinės Vakarų visuomenės moralinę bei civilizacinę stagnaciją: „Kodėl turėčiau tobulėti? Aš sau geras toks, koks esu!“
Tuo tarpu konservatizmas nuo pat pradžių kalbėjo apie tam tikrus reikalavimus ir sąlygas – bendruomenę ir horizontalius bendruomeninius ryšius, jos pripažįstamas moralines normas, pareigas ir tikėjimo imperatyvus – kurie būtini, kad laisvė būtų praktikuojama prasmingai, kad ji neišsigimtų ir nepradėtų griauti savo pačios pamato. Tereikia prisiminti Burke’o „sutartį tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie ateis“ ir visuomenės „mažuosius būrius“, little platoons, kalbėjimą apie tradiciją, kuri perduoda praeities kartų sukauptą praktinę išmintį ar apie prejudice, išankstinius įsitikinimus, kurie padeda orientuotis ir įprasminti tikrovę.
Paradoksalu, kad socialiniai mokslai – į kuriuos konservatoriai patys ilgą laiką žiūrėjo labai įtariai – dabar atsidūrė konservatizmo pusėje. Jie dabar kalba apie „socialinį kapitalą“ ir horizontalius socialinius saitus, subsidiarias struktūras ir bendruomenės moralinę sankciją. Konservatizmas seniai, neturėdamas įrodymų, nujautė, kad šie dalykai svarbūs ir vertingi – ir neleido jų dekonstruoti primityvizuojančiam švietėjiškam racionalizmui, o vėliau pozityvizmui. Dabartinis mokslas įrodo jų svarbą, aprašydamas juos kaip sėkmingai veikiančio socialinio organizmo esminius sandus.
Ir atvirkščiai – būtent liberalizmas vulgaris, mąstymas, kuris rėmėsi negatyvios laisvės nuostatomis, priėjo akligatvį dabartinėje Europoje – ir Lietuvoje. Būtent negatyvios laisvės sklaida lėmė milžinišką Vakarų desocializaciją, suardžiusią bendruomeninius ryšius, priklausymo ir pareigos bendruomenei, vietai, tėvynei saitus (to pasekmė – masinė emigracija) ir tą moralinių nuostatų bei pareigų kompleksą, kuris lemia sėkmingą šeimos institucijos gyvavimą (ir kurio žlugimas atvedė į dabartinę šeimos krizę ir demografinį nuosmukį).
Todėl dabar kaip niekad pranašiškai tiksli atrodo konservatyvi laisvos visuomenės vizija – ji kalba apie tai, kad laisvės ir demokratijos išlikimo, išsaugojimo nuo vidinio kolapso sąlyga yra moralinė tvarka, tas asmeninių moralinių įsitikinimų ir elgsenos klodas, kurį stiprinti ir gaivinti yra konservatizmo pašaukimas.
Tačiau to jokiu būdu negalima painioti su putiniška konservatizmo mimikrija, kuris moralinę tvarką siekia įvesti prievarta. Tikri konservatoriai aiškiai suvokia, kad jokia moralinė tvarka neįmanoma be laisvės, būtent laisvė yra būtina moralios visuomenės sąlyga, nes be laisvės neįmanomas autentiškas moralinis sprendimas. Čia esminis skirtumas nuo apsišaukėliško Putino „socialinio konservatizmo“, susukusio protus daugeliui Vakarų tradicionalistų, kuriems popų pasmilkytas, juodašimtiška prievarta palaikomas Putino Potiomkino kaimelis mielesnis už laisvos visuomenės chaosą, moralines dilemas ir poreikį skleisti savo tiesą laisvai, racionalios diskusijos ir moralinio pavyzdžio keliu įtikinat bendrapiliečius.
* * *
Visi tie svarstymai apie pozityvią ir negatyvią laisvę gali atrodyti neišpasakytai abstraktūs, tačiau būtent šiomis dienomis Lietuvos viešojoje erdvėje išvydome drastišką praktinę skirtingų politinių pasaulėžiūrų iliustraciją.
Paskelbus apie šauktinių kariuomenės grąžinimą, fotografas Augustas Didžgalvis, kiek galima tikėti socialiniuose tinkluose sklindančia informacija, suformulavo poziciją, kodėl jis tarnybai kariuomenėje nepritaria – kiek atviriau ir drastiškiau, nei kiti šios nuomonės šalininkai, bet atkartodamas daugelio jų galvoje kirbančius tikruosius argumentus:
„Pirma, aš niekur nedirbu ir nesimokau. Jei kas nors pakviestų „tarnauti tėvynei“, tiesiog pasiųsčiau n[...]i. Be JOKIŲ ilgesnių diskusijų ir aiškinimo: Lietuva man, o ne aš jai. Tiesiog realiai per gerą gyvenimą gyvenu, kad klausyčiau įsakymų, atsisakyčiau 3G interneto ar iškeisčiau savo Helly Hansen striukę į kitelį. Ginklą ir taip turiu: mielai nušaučiau mane atėjusius vesdinti į vojenkomatą ir maučiau į užsienį, nei prarasčiau *metus* laisvės. Antra – aš NIEKAM NIEKO neprivalau. Jau geriau emigruosiu, nei valgysiu kareivinėse...”
Baisoka, ar ne? Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip nuosekliai jame išskleidžiama liberalioji negatyvi laisvės samprata: laisvė – tai neklausyti niekieno įsakymų ir niekam nieko neprivalėti, teisė „gerai gyventi“ (su 3G internetu, be abejo). O tarnyba kariuomenėje, pareigos tėvynei atlikimas, pasirodo, tėra metų laisvės praradimas.
Gal sakysite, tai liberalizmo karikatūra? Tačiau štai ką, socialiniuose tinkluose paprašytas tiesiai šviesiai pasakyti, ar pritariau šauktinių kariuomenei, ar ne, pasako vienas lietuviškojo liberalizmo vedlių Remigijus Šimašius: „Aš už tai, kad valstybė galėtų suteikti galimybę visiems, kurie nori mokėti ginti Tėvynę, suteiktų tokias žinias (dabar to nesugebama). Taip pat už tai, kad būtų geriau kviečiama į tarnybą. Privalomą tarnybą reikia svarstyti padarius šiuos darbus. Tada galima svarstyti apie privalomumo modelius, aspektus.“ Atkreipkite dėmesį: jokios pareigos čia irgi iš esmės neegzistuoja – tik „galimybė“ tiems, kurie „nori“.
Tai va, čia ir prieiname sting in the tail: kad ir kiek liberalai demonstruotų savo gražias šaulių kepures ir savanorišką entuziazmą, būtent jų išpažįstama negatyvi laisvė atvedė prie tų primityviojo liberalizmo apraiškų, prie to pasaulėvaizdžio, kuriame pareiga yra beveik visai išnykusi, dinozauriška kategorija, ir kuris esmingai nepajėgus suvokti, kad egzistuoja absoliučios pareigos tėvynei, šeimai, artimui. Geriausiu atveju dar susiduriame su quid pro quo mąstymu: „O kas man už tai?“ Tačiau dažniausiai – vien tik savo „teisių“, absoliučios ir nekvestionuojamos ego savivertės postulavimas: „Lietuva man, o ne aš jai“.
Su šiuo pasaulėvaizdžiu neįmanoma net ginčytis, galima tik retoriškai paklausti: „O tie Izraelio jauni žmonės, kurie beveik visi iki vieno (o ne kažkelintas, burtų keliu) tarnauja, gindami savo tėvynę nuo priešo, – ar jie nėra laisvi žmonės, gyvena ne laisvoje visuomenėje?“
Būtent kažkada Jeruzalėje regėtas tų Izraelio jaunuolių ir merginų vaizdas, kai jie linksmi, su pasididžiavimu ima į rankas ginklą, man ir yra geriausias pozityvios laisvės paveikslas – laisvės, kuri su džiaugsmu, be baimės, priima pareigą, o prireikus – ir auką. Ir vis negaliu atsikratyti pavydo jiems – pavydo dėl to nekomplikuoto laisvės ir pareigos, laimės ir tarnystės derinio, kuris yra autentiškos konservatyvios visuomenės bruožas.
Pavydžiu, nes naujajame netikrumo amžiuje šansą į ateitį turi tik konservatyvios visuomenės ir valstybės.
______________________
(Tai ne viskas, ką norėjau pasakyti apie konservatizmą kaip ateities pasaulėžiūrą. Tačiau matau, kad šis straipsnis gresia pavirsti nedideliu traktatu – taip visada nutinka, kai pradedi svarstyti apie laisvę. Todėl likę argumentai – antroje dalyje.)