Kai buvau 15-os, maniau, kad nuo 30-40-ies gyvenimas jau baigiasi, prasideda baisi senatvė. Dabar, kai perkopiau į trečio gyvenimo dešimtmečio antrą pusę, matau tiek daug galimybių, gyvenimo džiaugsmo ir turiu tiek svajonių, planų!
Anksčiau maniau, kad senstantys žmonės darosi pikti, viskuo nepatenkinti, nieko nebenori veikti, niekuo nesidomi, bet dabar mano akys krypsta į žavingas 40-metes, kurios vis dar daro karjeras, augina vaikus, turi nuostabias figūras, į gyvenimu besidžiaugiančias 50-metes, kurios eina, keliauja, rūpinasi savimi, viskuo domisi, į 60-metes (ir t.t.), kurios turi daug išminties ir išties moka nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi, moka pastebėti smulkmenas.
Man dar ne laikas jaudintis dėl senstančio kūno, bet kartais tyliai taip pavydžiu tos vidinės ramybės, sugebėjimo išlikti savimi, paisyti savo norų, mokėjimo priimti kitokį (nes jau tiek daug kitokių gyvenime matei), žinojimo, ką gali pakeisti ir su kuo gali ramiai susitaikyti.
Viso šito taip trūksta jaunam žmogui, kuris kartais plėšosi tarp visiškai nereikšmingų dalykų, nemoka valdyti ar varžo savo jausmus, emocijas, kartais yra nepakantus kitokiam ir pačiam sau, neturi laiko pastebėti svarbiausio - smulkmenų, iš kurių ir susideda gyvenimo grožis.
Rūta
******************
Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „(Ne)bijau pasenti: kada „baigiasi“ moters gyvenimas?“
******************
