Nusileidome naktį, todėl visas salos grožis ėmė skleistis tik kitos dienos rytą. Buvo balandžio pradžia, žydėjo kaktusai ir gėlės, o ore tvyrojo karštis. Mūsų maršrutas, prasidėjęs Alghero mieste, baigėsi po penkių dienų, apvažiavus visą salą.
Visos kelionės metu aplankėme spalvotų namukų ir viduramžių dvasios miestuką palei jūrą – Bosą, Santa Caterina, Cala Caterina, Buggerru pakrantes, padeginom pilvus smaragdiniuose paplūdimiuose (vienas iš jų - Costa Smeralda), grožėjomės kalnuoto nacionalinio parko Gennargentu didybe, pasivaikščiojom Mėnulio slėniu Capo Testa salos šiaurėje, pasižvalgėme Santa Teresa Galura miestelyje ir pakrantėje, stabtelėjome dar daugelyje vaizdingų vietų, kurių ir aprašyti neužtektų vieno straipsniuko.
Reziumuojant norisi pasakyti, kad Italijoje dar nesu valgiusi tokios skanios lazanijos ir picos (keptos krosnyje), kaip kad Sardinijoje, o patvirtinant frazę „Rojus žemėje“ tik pridursiu, kad per visas atostogas negalėjau iš rankų paleisti foto aparato, kuris sukaupė virš tūkstančio nepamirštamų akimirkų.
Nors šios atostogos buvo prieš keletą metų, įspūdis atmintyje dar nė kiek neišblėsęs. Kol kas nepavyko atrasti nieko panašaus į Sardiniją. Slaptai širdyje tikiuosi, kad šių metų vasarą vėl atrasiu kažką panašaus Prancūzijos pietuose – garsiojoje Rivieroje.
Inga
****************************
Šis rašinys yra konkurso „Mieliausia mano kelionėse atrasta šalis“ dalis. Kviečiame ir jus dalyvauti!
