M. Norkus savo pasakojimą pradeda padėka visiems, kurių dėka buvo išgelbėtas iš ledinių Kauno marių.
„Visų pirma, labai ačiū visiems, padėjusiems sugrįžti į namus. Be Jūsų visų pagalbos vienas nebūčiau galėjęs sugrįžti. Ačiū visiems draugams buriuotojams, visiems, kurie stengėsi iš visų jėgų, kai aš ramiai ir vėsiai plūduriavau savo mėgiamose Kauno mariose, bet labai nedraugiškomis sąlygomis. Ačiū ugniagesių gelbėjimo komandai iš Kauno miesto Šilainių poskyrio ir trijų Tomų komandai, kurie be jokios baimės šoko į ledinį vandenį gelbėti mano gyvybės. Jiems tikrai labai rizikinga ir sunku dirbti ir jiems labai svarbu pamatyti jų išgelbėtus žmones, nes tai labai motyvuoja toliau stengtis“, – sako jis.
Negalima pamiršti gelbėjimosi priemonių
M. Norkus tikisi, kad jo istorija/ pasakojimas padės kažkam neatsidurti panašioje situacijoje ir pataria kiekvienam savo automobilyje bent jau turėti elementarias gelbėjimo priemones. Jis sako, kad nelaimė nebūtų įvykusi, jei jis būtų buvęs pakankamai atsargus, prieš lipdamas ant ledo.
„Draugai jau daug metų važinėja ledrogėmis ir niekad nepateko į panašią situaciją. Nesvarbu, ar čiuoži pačiūžomis, ar eini žvejoti, ar eini pasivaikščioti ant ledo, reikia pasiklausti buvusių ant ledo žmonių ar pažiūrėti orų pranešimuose, kokios ledo sąlygos. Aš tik pasiklausiau šalia buvusio žvejo, kuris pasakė, kad ledo storis yra apie 15-20 cm. Bet nepasitikslinau, ar visoje akvatorijoje. Tokios informacijos reikia klausti kelių žmonių, o ne vieno. Taip pat reikia turėti kablius (kuriuos nusipirkau, bet, deja, palikau bagažinėje). Jie turi būti lengvai pasiekiamoje vietoje prie žmogaus.
Vienas iš mano draugų, važinėjančių ledrogėmis, žiemą visada savo kuprinėje turi ilgą virvę su kabliu ir rankena, jei kažkam reiktų padėti. Telefoną, jei atsidurtum vandenyje, panaudosi tik su specialiu maišeliu, apsaugančiu nuo drėgmės. Taip pat telefoną gerai turėti šalia savęs, jei kas nors įlūžtų ir reiktų paskambinti 112 numeriu. Galbūt žvejams tiktų ir sausas ar specializuotas hidrokostiumas, kuris padėtų nesušalti ir ilgai išlikti virš vandens“, – apie saugumo priemones pasakoja M. Norkus.
Nelaimę pranašavo traškantis ledas
Jis pats nelaimės dieną pasakojo buvęs apsirengęs slidininko pėdkelnes, specializuotas slidininko kelnes, slidininko striukę, buriuotojų per gimtadienį dovanotą džemperį, nepralaidų vėjui ir dalinai drėgmei, „Goretex“ batus, kurie neskęsta.
„Kai važiavau ledrogėm link priešingo kranto nuo Grabuciškių pusės, nutolus apie puskilometrį išgirdau ledo traškėjimą. Pamaniau, kad tokį garsą skleidžia gerai užgaląstos pačiūžos, bet atsisukęs pamačiau, kad ant ledo atsirasdavo ploni įtrūkimai. Deja, tokiu ledu nuvažiavau apie 200-300 metrų, o reikėjo iškart suktis ir nestojant išvažiuoti iš pavojingos zonos. Tada prisiminiau, kad buriuotojų forume prieš kurį laiką rašė draugai apie neužšalusį marių ruožą…
Nuleidau burę, atsiguliau ant ledrogių pilvu ir pradėjau su pirštinėm stumtis kryptimi iš kur atvažiavau. Pajudėjau gal kokis 5 metrus (buvo labai sunku su pirštinėmis stumtis ledu), ir tada dar pagalvojau, gal tas traškantis ledas – tai ledo antra pluta po buvusių temperatūros svyravimų. Nusprendžiau iškelti burę ir greičiau išvažiuoti iš tos vietos. Kai kėliau burę, ledas ir lūžo“, – akimirką, kai įvyko nelaimė, prisimena jis.
Puikiai sudėliota išgyvenimo taktika
M. Norkus sako, kad iki nelaimės padarė tris esmines klaidas – tiksliai neišsiaiškino ledo storio, nesisuko iš karto atgal išgirdęs traškėjimą, padidino spaudimą į ledo plotą, užuot šliaužęs pilvu atgal.
„Daugiau tą dieną klaidų negalėjau padaryti, todėl turėjau viską daryti labai apgalvotai. Vaizdas ir jausmas labai keistas, kai po tavimi dingsta pagrindas – atrodo, kad tai filmas. Vandens šaltumas greitai padeda suprasti, kad tai realybė (vandens temperatūra apie +2 C) . Iš karto pradėjau rėkti pagalbos. Iš pradžių vanduo dar labai stipriai „nekanda“ ir bandžiau nugara užplaukti ant ledo, nes priekyje buvo buriavimo kablys-trapecija.
Trapeciją nusisegti ne taip lengva, nes vanduo kausto pirštų judesius. Užšliaužti ant ledo nepavyko, nes jis buvo apie 3 cm storio ir lūžinėjo. Iš pradžių gurkštelėjau šalto vandens – supratau, kad tai pavojinga, nes gali prasidėti kvėpavimo takų spazmai, ir daugiau to nekartojau. Pabandžiau užkelti burę ant ledo ir tada lipti ant burės, bet ji atgal nuslydo į vandenį. Daugiau to pakartoti negalėjau, nes šaltis labai greitai atėmė jėgas.
Bandžiau nusimesti pirštines (paskui labai šalo rankos), nes galvojau, kad panaudosiu riešų apsaugas kaip smaigus, bet ten buvo tik plastmasė. Padėjau rankas ant ledo krašto, sunėriau pirštus, kad būtų šilčiau, ir sustingau, kad kuo mažiau judėčiau, nes bet kuris judesys atneša šalto vandens kiekį ir atima iš kūno labai daug jėgų. Greitai supratau, kad situacijos pagerinti daugiau negalėsiu, todėl visas pastangas skyriau tam, kad jos nepabloginčiau, t.y. nedariau nieko, kas nereikalinga, nesukinėjau galvos net ir į gelbėtojų pusę, visiškai nejudėjau, kuo rečiau šaukiau, ramiai kvėpavau, galvojau apie pasaulio rekordus, kur žmogus guli tarp ledukų ilgą laiką“, – apie tai, ką darė nutikus nelaimei, pasakojo gydytojas.
M. Norkus sakė žinojęs, kad yra matomas, ir saugojo jėgas: „Priverstinai įjungiau sąmonės ramybės rėžimą, kas pavyko nesunkiai, nes labai norėjosi gyventi. Bet kuris surikimas atimdavo labai daug jėgų, kurias reikia taupyti. Vienu metu bandė traukt koją mėšlungis, bet tai truko labai trumpai. Toliau ramiai laikiausi sunėręs rankas, visiškai nejudindamas kūno. Nesukau net galvos pažiūrėti, iš kurios pusės ateina pagalba, nes turėjau taupyti energiją bet kokiems judesiams ir bijojau, kad ledo kraštas gali nulūžti, o naujas užsikabinimas gali kainuoti labai daug pastangų.
Taip ramiai ir vėsau, ir jaučiau, kad po truputį vėsta ir galva. Kai papūsdavo stipriau vėjas, dar labiau pajausdavau šaltį, nors šalmas puikiai saugojo galvą. Visiškai negalvojau apie laiką ir žinojau, kad turiu išbūti iki tol sąmoningas, kol mane gelbėtojai pasieks ir ištrauks.“
„Dabar jau gyvensi“
Itin svarbų palaikymą vyras jautė iš krante buvusio vyro, kuris mojavo ugniagesiams rankomis ir šaukė, kad greit ateina pagalba, greit jį ištrauks, viskas bus gerai.
„Tai labai labai padėjo. Mačiau, kaip ugniagesiai su gelbėjimo plaustais bėgo link manęs, patys lūžo į ledą, šaukė vieni kitiems nurodymus. Link manęs, kiek mačiau, galiausiai judėjo tik vienas gelbėtojas ir jam sunkiai sekėsi, nes jis yrėsi per lūžtančio ledo plutą – nei vanduo, nei ledas. Kai gelbėtojas Tomas Kaminskas atsirado prie manęs, sąmonė jau buvo dar labiau atvėsusi, bet išgirdau, kaip pasakė – „dabar jau gyvensi“, – akimirką, kai buvo išgelbėtas, prisimena M. Norkus.
Puikiai fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs vyras, laikydamas galvą ir rankas ant ledo krašto, vandenyje praleido 45 minutes. Gelbėtojui jį pasiekus, vyriškis buvo pastūmėtas ant plūduro viršaus, už kurio reikėjo užsikabinti: „Kažkaip užsikabinau ir laikiausi pusiau su sąmone. Gelbėtojas mane stūmė iš galo pats būdamas vandenyje po metrą į priekį. Aš kelis kartus atsisukau atgal ir klausiau gelbėtojo, ar jo draugams viskas gerai, nes supratau, kad būtų baisu, jei jie patys nuskęstų mane gelbėdami. Neįsivaizduoju, kiek užtruko stūmimas link kranto, bet manau, kad tai dar truko apie 5-10 minučių. Bet žinojau, kad manimi jau rūpinasi gelbėtojas ir viskas turi būti gerai.“
Pasiekus krantą, M. Norkus su gelbėtoju ir šalia buvusiu žmogumi už parankių sugebėjo nubėgti į už maždaug 500 m buvusį greitosios pagalbos automobilį, kur, nutraukus drabužius, jis buvo suvyniotas į specialią plėvelę ir pradėtas šildyti: „Atrodė, kad labai labai šilta. Toliau viskas vyko kaip ir turi būti gerai organizuotoje komandoje. Girdėjau, kaip pažastyje išmatavo 28,7 laipsnių šilumos. Medicinos pagalba buvo puiki. Už maždaug keturių valandų prašiausi centrinės reanimacijos vadovo, kad išleistų namo, nes nenoriu užimti vietos rimtiems ligoniams. Gydytojai bijojo pagal mano būklę širdies pavojingų sutrikimų, inkstų, plaučių rimtų problemų, bet juos truputį nustebinau ir nedaviau jiems nieko naujo diagnozuoti ir gydyti. Žmona perdavė mūsų trijų vaikų ir daugybės draugų linkėjimus ir papasakojo, kiek jie išgyveno. Supratau, koks pavojingas gali būti neatsargumas.“
Sveikatos problemų nepatyrė
Nors gydytojui vandenyje teko išbūti net 45 minutes, po nelaimės jis sveikatos bėdų nepatyrė – sveikai gyvenantis vyras po dviejų dienų jau grįžo į darbą:
„Gelbėtojai ir gydytojai buvo labai nustebę, kad aš sugebėjau šaltame vandenyje išbūti taip ilgai, ir dar nubėgti pusę kilometro link greitosios automobilio. Nesusirgau net plaučių uždegimu. Truputį ironiška, bet aš labai nemėgstu šalčio ir visada žiemą maunuosi storas pirštines. Po dviejų dienų, puikios savijautos, stovėjau prie operacinės stalo ir operavau.
Visąlaik stengiuosi gyventi sveikai – praktiškai nevartoju alkoholio, niekad nesu rūkęs, pernai įveikiau maratoną Vilniuje, stengiuosi skaityti ar žiūrėti tik teigiamą informaciją (kurios vis mažėja), skaitau pozityvaus turinio žurnalą „Raktas“, rytais sportuoju jogą.
Manau, kad tiek laiko padėjo išlikti lediniame vandenyje ir sugrįžti į namus Dievas, ugniagesiai- gelbėtojai (trijų Tomų komanda) , vidinis labai stiprus noras sugrįžti pas šeimą, drabužiai, operacinėje išugdyta kantrybė, sveikas gyvenimo būdas, draugai buriuotojai ir buriuotojo užsispyrimas.
Labai svarbu gyvenime kiekvienam iš mūsų pasitikėti savo jėgomis, sugebėjimais, pozityviai mąstyti ir tada galime pasiekti net ir neįmanomų dalykų.“
DELFI dalinasi vaizdo medžiaga, kurioje mokoma, kaip reiktų elgtis įlūžus lede.
