Labai sunku surasti skirtingų kultūrų vidurkį, aukso viduriuką, kai kalbame apie senatvę, visus ją apipinančius mitus ir požiūrius. Vakarų pop kultūra skatina nesenti, eidžizmas ten taip įsismelkęs į giliausius kampelius, kad žmonės ne tik, kad nenori pasenti, jie net negalvoja apie tai, kad nugyvens ilgiau, negu iki keturiasdešimties. To priežastys – ir būsimos ligos, nes sveikata, visgi, ima šlubuoti, bet negalime paneigti, kad didelė to dalis – jaunatviško grožio kultas.
Grožis – subjektyvi sąvoka, todėl sakyti tiesiog grožio kultas yra tarsi iškrypėliška: mat, senas žmogus irgi gali būti, ir galimai yra gražus. Ir ne tik moterys susiduria su šia problema, kertu lažybų, kad yra vyrų, kurie irgi nenori matyti savęs, prarandančių visą jėgų žydėjimą, dailią išvaizdą, jėgą, ar kaip jų veidas apsitraukia raukšlėmis.
Čia susikerta du ekstremumai: Rytų ir Vakarų kultūros. Kai Rytuose senas žmogus visuomet yra viršesnis, laikomas daugiau pasiekusiu, išminties ir patirties šaltiniu, Vakaruose jis dažniausiai tampa fizinių ir psichologinių ligų, „senatvinių marazmų“ ir raukšlių kratiniu. Ir tenka pripažinti, kad nei vienas iš šitų požiūrių nėra ir negali būti iki galo teisus, bet vidurys yra toks abstraktus, kad jo rinktis nesiryžtama.
Nederėtų kabintis už jaunystės lygiai taip, kaip nedera kabintis už vaikystės – tai tik raidos tarpsnis, vienas iš daugelio, tačiau šie du žodžiai ir yra visur linksniuojami kaip geistiniausios būsenos. Tuo tarpu tokie terminai kaip suaugystė (ankstyvoji-vidurinioji-vėlyvoji) ir senatvė, taip pat su savo fazėmis, paminimos veik tik trokštant įbauginti: vidurinio amžiaus krizė, menopauzė, atminties problemos ir raukšlės.
Lygiai kaip ir jaunystė, jaunatviškas grožis yra laikinas mūsų ir taip laikiname gyvenime. Tačiau niekas nesako, kad kartu su juo išeina stiliaus jausmas ar gebėjimas skoningai pasidažyti. Todėl šiandien turime Linos Plioplytės filmą „Amžinai Stilingos“.
Kiekvieno asmeninis reikalas, kokius prioritetus jis ar ji nori išsikelti kaip savo gyvenimo tikslus, bet susitelkti vien į grožį, ypatingai – išorinį, man atrodo svetima. Visų pirma dėl to, kad patariama savo gyvenimą praleisti įvairialypiškai – karjera, šeima, pomėgiai yra tarpusavyje susiję dalykai, kurie, visgi, padeda išgyventi krizes, jei tavo žmona nėra tavo bendradarbė ir tavo muzikos grupės vokalistė. Būtent dėl to skirtingos veiklos padeda: jei paliks žmona, bus dar galima džiaugtis savo darbu, jei žlugs karjera, laisvalaikiu fotografuojant paukščius ir su žmonos palaikymu, bus gerokai lengviau pradėti naują. Jei veidą aplies rūgštimi, žmogus dar turės ko griebtis ir dėl ko būti šiame gyvenime.
Jaunatviško grožio vaikymasis – tai savotiška kova su vėjo malūnais, jis ateina ir praeina, toks abstraktus ir neapčiuopiamas, kad vargu ar galima sakyti, kad bent vieną akimirką jis mums išvis priklauso. Mums priklauso mūsų kūno dalys, plaukai, stilius, pastangos visa tai pabrėžti, suteikti tam įvaizdį, visa kita – tik skraidančios sąvokos, kurios kinta kiekvieno lūpose: kas jam yra grožis, patrauklumas, kas sudomina ir įkvepia norą bendrauti su kitu žmogumi.
Visgi, jaunam žmogui senatvė dar toli: laiko pakeisti požiūrį yra daug. Tačiau kas neaplenkia jaunų, neaplenkia ir pagyvenusiųjų. Tai suvokiu, kuomet močiutė skundžiasi, kad va, jau visai negraži, vienos raukšlės. Mes nebendraujame su žmogumi dėl to, kad jis gražus. Dėl to galime pradėti su juo bendrauti arba net atvirkščiai: pradėję su juo bendrauti imame manyti, kad jis gražus. Tačiau vien grožis neužpildo geriausių pokalbių, įdomiausių istorijų, didžiulių pastangų reikalaujančių karjerų, pasiekimų, kuriais didžiuojamės. Grožis visuomet antraeilis. Jis ten, fone, kai kojomis miname gatvę eidami namo, jis fone, kai skaitome knygą, jis fone, kai koncerte neapsakomai žavimės jaunu muzikantu. Taip, jis gražus, bet dažniausiai – gražus dėl to, ką savyje turi, dėl to, kaip ekspresyviai tai išleidžia į savo išorę ir priverčia visus tuo grožiu patikėti.
Moters gyvenimas nesibaigia ties kūno pokyčiais, netgi ties libido pokyčiais, nors ir tie, ir anie yra gerokai per daug akcentuojami ir hiperbolizuoti – tai matome ir iš sportiškų senelių porų, ir iš įvairiausių istorijų apie senyvo amžiaus žmones, turinčius stipresnį potraukį meilės aktams, nei kai kurie sveiki jauni žmonės gali pasigirti. Moters gyvenimas baigiasi tuomet, kai ji miršta. Vyro gyvenimas baigiasi tada, kai jis miršta. Visa, kas vyksta iki tol, tėra pokyčiai, ir jei kas dar, be mirties, šiame gyvenime yra neišvengiama – tai yra būtent pokyčiai.
Žinodama, jog tik nuo manęs priklauso mano gyvenimo pasirinkimai, kad ir kartais susikoncentruodama į savo išorę, stengiuosi veikti taip, kad netektų susigriebti senatvėje, kad nieko taip ir nenuveikiau, tik visą gyvenimą spoksojau į veidrodį. Esame savo gyvenimų atspindys, tad net ir mūsų mistinis grožis yra tiktai tai – atspindys to, ką esame patyrę, supratę, išmokę. Todėl visai, absoliučiai nebijau pasenti, ne, netgi svajoju sėdėti verandoje ir, garuojant arbatai, supamajame krėsle skaityti knygą.
Tai yra DELFI konkursui atsiųsta Indrės G. nuomonė, dalyvaukite ir Jūs!
Tikriausiai tai reikėtų pavadinti ne konkursu, o kvietimu diskusijai, kurią išprovokavo Rūtos Vanagaitės knyga „Ne bobų vasara“ ir skaitytojos laiškas apie tai, kaip ji beprotiškai bijo pasenti. Kaip į senatvę žiūrite jūs? Ar galvojate apie tai? Galbūt irgi bijote? Kaip manote, ar vyresnio amžiaus moteris gali gyventi kokybišką gyvenimą? Ar didžiausia moters vertybė yra jaunystė ir grožis?
Pasidalinkite savo mintimis savo laiškuose, kurių iki kovo 16 d. laukiame el. paštu gyvenimas@delfi.lt, o 5 istorijų autores apdovanosime jau minėta leidyklos „Alma littera“ išleista R. Vanagaitės knyga „Ne bobų vasara“.
