Patirtis mylimiesiems netrukdo
Ne vienas komentatorius prisipažino, kad jų poroje abu partneriai nėra pirmieji vienas kitam. Tiesa, tai jiems jokių problemų nekelia.
„Kvaila. Man žmona nėra pirma, aš tai žinau, aš jai nesu pirmas, ji tai žino, ir viskas tvarkoj. Turėtum džiaugtis, kad viskas gerai, nes jei ji būtų tavo nuo pat pradžių, 99,9 proc. kad užsimanytų pasmalsauti, kaip būtų su kitu. Dabar manau, kad atsidavusi tau ir žino, kad turi geriausią, ir nebereikia kažko ieškot, kad palygintų. Džiaukis!!!“, – rašė DELFI skaitytojas „Kelmas“ autoriui Tadui.
„Mes su vyru jau 12 metų kartu, laimingi ir abu ne pirmi vienas kitam, ir mylim vienas kitą ne dėl kažkokios detalės, o dėl to, kad mylim, nežiūrėdami į nieką ir į jokias praeitis, stengiamės vienas dėl kito, kad kuo ilgiau laimingai nugyventume kartu! Žmogus arba myli, arba nemyli, ir negali būti kažkaip rūšiuojamas į kaltus, nekaltus, ieškoti kažkokiu išpindėjimų!“, – piktinosi kitas.
Viena iš skaitytojų pasakojo, kad nors pati jautėsi „susitepusi“ prieš būsimąjį vyrą, nes anksčiau turėjo kitą partnerį, jos mylimajam toks susirūpinimas pasirodęs juokingas.
„Pamenu būsimajam vyrui sakiau, kad jaučiuosi susitepusi (prieš jį turėjau vieną partnerį). Jis paklausė, kodėl taip jaučiuosi. Pasakiau, kad todėl, kad jis jau bus man nebe pirmas. Tai jis nusijuokė ir pasakė, kad nenusišnekėčiau, kad tokie dalykai jam nesvarbu ir kad svarbiausia tarpusavio santykiai. Žodžiu, esam laimingai vedę. Moralas autoriui: viskas priklauso nuo požiūrio“, – rašė skaitytoja.
Panašiai buvę ir kitai: „Mano pirmasis, ačiū likimui, „eks“ labai vertino šią savybę, o seksas su juo buvo nuobodybės viršūnė, nekalbu jau apie gyvenimą su juo... Vyras net nepasidomėjo kelintas man yra, o mūsų gyvenimas tiesiog nuostabus visomis prasmėmis ir gyvenime nėra iškilę tokios temos... Bet... „Eks“ buvo kompleksuotas žmogelis visomis prasmėmis ir savivertę keldavo žemindamas mane...“
Nekaltybės neįvertino
Vis dėlto, kai kurios skaitytojos pasidalino istorijomis, kad savo nekaltybę saugojusios tam vieninteliam, vėliau santykiais nusivylė – vyras to neįvertino.
„Mano vyras man buvo pirmas... Na, po vaikelio prasidėjo priekaištai ir patyčios, tipo, džiaukis, kad tave vedžiau ir pavardę daviau... (...) Pragyvenom tik trejus metus, nes daugiau neiškenčiau, 10 metų jaunesnę susirado... Mirsiu ir nesuprasiu, ko čia visi ta nekaltybę taip eskaluojate! (...) Moterys, gyvenkit taip, kaip jums patinka. Jei šitam straipsnio autoriui jo žmona pirma, tai dar suprasčiau, kad turi kompleksų vyriokas, o jei ne pirma – tai reikėtų žmonai jį siųsti velniop!“, – rašė komentatorė, pasidalinusi slapyvardžiu „Kas iš to?“.
Su šia problema susidūrė ir kita skaitytoja.
„Man taip buvo – saugojau nekaltybę iki 28 metų, kol sutikau vyrą, kuris norėjo vesti, o tada ištekėjusi prisiklausiau tokio „brudo“, tokių palyginimų su ankstesnėmis, kad teko skirtis pačios iniciatyva, nes nebegalėjau kentėti. Manau, idealiausia, jei abiejų patirtis vienoda – ir vyro, ir moters, tada nei vienas nežeidžiamas, nes tie palyginimai, kad esi prastesnė ar prastesnis lovoje nei prieš tai buvę, ypač kai pats neturi su kuo lyginti, iš tiesų verčia pasišlykštėti antrąja puse“, – pasakojo moteris.
Buvę ir tokių atvejų, kai tuo, kad moteris nekalta, vyras apskritai nepatikėjo.
„Būdama 21-erių savo nekaltybę padovanojau vaikinui, kurį mylėjau, neužilgo susituokėme. O vėliau sužinojau, kad vyras visi neįvertino mano dovanos. Jis kažkodėl nusprendė, kad gal aš tik suvaidinau, kad gal nebuvo man pirmas ir panašiai...Tokiais įtarinėjimais įskaudino mane iki širdies gelmių. Jau senai su juo išsiskyrusi, sukūrusi kitą šeimą, bet tai man skaudu iki šiol...“, – dalijosi skaitytoja.
Supranta vyruko pyktį
Tiesa, nors didžioji dalis komentatorių piktinosi DELFI skaitytojo Tado požiūriu, atsirado ir tokių vyriškių, kurie sakė jį suprantantys.
„Turiu tą pačią problemą. Taip pat ir savo nuomonę tuo klausimu. Dalis gudročių aikčioja – tai kam vedei, juk žinojai tai ir t.t. Taip, žinojau. Susipažinome, bendravome, mylėjomės... Man viskas „švietė“ vienodai, nes nebuvo nė minties apie vestuves. Jai irgi daugmaž viskas buvo „dzin“, tokia neva šiuolaikiško mąstymo, net pakalbėdavome ta tema, ačiū dievui, ne iki galo, nes vieną jos meilužį, ir tą, ne pirmą, ji be jokių problemų nurodė, aš jau dešimt metų be neapykantos apie jį pagalvoti negaliu, nors logika sako, kad jis niekuo dėtas, ji davė, jis ėmė. Ir tas ne pirmas. Taigi, lengvas, linksmas gyvenimas, kompanijos, vakarėliai, nuostabus seksas po jų...
Aš visada sakau: esu tik silpnas žmogus. Įsimylėjau... Tai baisi liga, kraujyje pilna chemijos, logiškai mąstyti nebegali. O toliau vestuvės, vaikai, darbai, buities rūpesčiai. Tačiau „pachmielas“ vis tiek pareina. Todėl dabar suvokiu, kad noriu skirtis, nes ta problema kartais varo iš proto. Kol kas susilaikau tik dėl vaikų, jie nekalti, kad tėvas nekenčia mamos. Ir dar: jei jaunas nesugebėjau rasti nekaltos, tai praėjus dešimt metų, toks šansas sumažėjo 10 kartų", – rašė skaitytojas.
Kitas vaikinas sakė pyktį dėl mylimosios praeities išgyvenęs, kai pradėjo draugauti su pirmąja mergina. Tiesa, tai praėję – vėliau narstyti praeitį jam tapo tiesiog nebeįdomu.
„Buvo ir man taip kažkada, kai pirmą kartą susiradau merginą. Paskui pamačiau, kad pasaulis ne rožėm klotas, ir „šventų“ merginų yra vienetai. Praėjus nemažai metų, nebeturiu laiko/noro kapstytis po tokius dalykus ar sukti dėl jų galvą. Juolab, kad nekaltos ir nenorėčiau, nes norisi, kad mergina lovoje turėtų kažkokios patirties, žinotų, ko nori, ką mėgsta, būtų išbandžiusi šį tą daugiau nei mane vieną. Nes kaip bebūtų, su laiku net ir skaniausi pyragėliai nusibosta ir pasinori seno gero batono“, – rašė skaitytojas.
Kviečiame paatvirauti – kokia Jūsų patirtis? Kaip manote, ar nekaltybė šiais laikais yra vertybė? Kada normalu ją prarasti? Gal to, ar esate pirmasis partneris mylimam žmogui, apskritai nesureikšminate?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atvirai“. Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:
