„Kai mokiausi mokykloje, iš manęs nuolat juokėsi. Daugiausia patyčių sulaukiau dėl savo išvaizdos, nes buvau apkūni, nedrąsi, nerūkiau, negėriau. Buvau tyli, gera mergaitė. Mokiausi vidutiniškai, vieni dalykai sekėsi geriau, kiti – blogiau. Dėl viso to mane nuolat negražiai vadindavo. Dažnai pravardžiuodavo „bugs bunny“ (liet. triušiuku), nes mano dantys buvo kreivi. Patyčių sulaukdavau ir dėl savo pavardės. Dažnai mane vadindavo „šavka“ – rusiškai taip vadinamas mažas, įkyrus šuniukas. Kai buvau visai maža, iš manęs juokdavosi net draugės tėvai, jie mane vadindavo spurga. Gal jiems tai ir buvo juokinga, tačiau man – labai skaudu. Be to, išgirdę, kad nelaikysiu jokių egzaminų, jie mane išvadino nevykėle.
Iš mokyklos laikų atsimenu daug įvairių įvykių. Pavyzdžiui, kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį kalba Irena.
Po vidurinės tapo neatpažįstama
Tačiau šiuo metu visai neseniai 30-metį atšventusi moteris spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.
„Kai įstojau mokytis po vidurinės, pasikeičiau kardinaliai – sulieknėjau, pakeičiau šukuoseną, aprangos stilių. Pirmame kurse tapau visai kitokiu žmogumi“, – pasakoja moteris ir rodo nuotrauką.
„Šiuo metu gerai uždirbu, turiu verslą, esu pati sau šeimininkė. Mano pajamos yra gal net trigubai didesnės nei, pavyzdžiui, tos mano draugės, kurios tėvai iš manęs tyčiojosi, nors ji mokėsi puikiai, laikė valstybinius egzaminus. Manau, kad visi pasiekimai priklauso nuo paties žmogaus. Gal jei nebūčiau patyrusi patyčių, nebūčiau pasiekusi to, ką turiu dabar. Buvau vedama azarto pranokti savo drauges – norėjau tapti gražesne, profesionalesne. Iš pradžių neįstojau į universitetą, tik į kolegiją, tačiau turėjau tikslą studijuoti universitete, todėl po kolegijos studijas tęsiau teisės kryptyje. Jei atvirai, universitetinio išsilavinimo man nereikėjo, tačiau galų gale laimėjau, nes turiu 2 specialybes, savo verslą, esu nepriklausoma, o mano draugės vargsta už minimalų atlygį“, – savo pasiekimais didžiavosi moteris.
Vaikystėje ištvėrusi patyčias dabar su bėdomis tvarkosi kaip tankas
Dabar ji džiaugiasi ir savo išvaizda. Šiuo metu 167 cm ūgio moteris sveria 55 kilogramus, nors dar lankydama mokyklą svėrė net 74 kilogramus.
„Kitos mano turimos nuotraukos – baisios. Net ir kai laukiausi nebuvau pasiekusi tuometinio svorio. Laukdamasi daugiausia svėriau 72 kilogramus“, – pasakojo ji.
„Mano šypsena yra graži, nes pasidariau estetinį plombavimą, svoris šiuo metu – idealus, susirasti darbą man taip pat ne problema. Esu dėkinga už tas patyčias – po jų man nebebaisu niekas. Esu tiek verkusi vaikystėje, paauglystė mane tiek užgrūdino, kad dabar per viskas kliūtis varau kaip tankas“, – šyptelėjo ji.
Patyčias tenka patirti ir jos sūnui
Deja, praeities šešėlis jos neapleidžia. Šiuo metu patyčias tenka išgyvendinti jos sūnui.
„Mūsų kieme gyvena 4 metų berniukas. Pastebėjau, kad jo tėvai nuolat nuteikia jį prieš mano sūnų. Spėju, kad taip yra todėl, kad kažkada aš jo mamai uždraudžiau po vaikų žaidimų aikštelę vedžioti šunį. Tuomet pagrasinau, kad iškviesiu policiją, nes ten kabo 2 draudžiamieji ženklai – vaikščioti su šunimi toje aikštelėje negalima.
Po to ji uždraudė savo sūnui draugauti su mano sūnumi. Maža to, jis dabar jam nuolat kartoja frazę: „Aš su tavimi nedraugauju“. Kiti vaikai tą girdi ir taip pat kartoja. Pastebėjau, kad mano sūnui tai labai nemalonu, jis jaučia stresą. Nors mano berniukas tikrai labai draugiškas, niekuomet nesimuša, visuomet noriai bendrauja, į kiemą eiti nebenori, nes nuolat girdi tą pačią frazę“, – pasakojo moteris.
Keršija dėl šuns
Ji stebisi, tai kaip galime kalbėti apie patyčių stabdymą, jei tyčiotis iš kitų vaikus moko net jų tėvai?
„Ką turėtume daryti? Kaip elgtis, jei jau 4 metų vaikas mokomas tyčiotis iš bendraamžių? Kas iš to berniuko išaugs? Ar verta taip elgtis su mano vaiku dėl kažkokio šuns? Dabar tas berniukas keršija mano vaikui, nors jis yra niekuo dėtas. Esu neviltyje“, – pripažino ji ir patikino, kad jei taip tęstis ir toliau, ji žada kreiptis į Vaikų teisių tarnybą.
Irena pasakoja iki šiol bendraujanti ir su tais asmenimis, kurie vaikystėje iš jos tyčiojosi.
„Dabar man malonu garsiai pasakoti apie save, girtis savo pasiekimais. Bendraujant su tais žmonėmis stebiu, kaip jie įdėmiai klausosi ir tiesiog tyli. Jei nėra tokie sėkmingi, kaip aš. Esu visa galva už juos aukštesnė, todėl man malonu su jais kalbėti. Tam tikra prasme jiems esu net dėkinga, nes jei ne noras juos aplenkti ir pranokti, turbūt ir aš būčiau tapusi pilka pelyte, kuri dirbtų už minimumą“, – mano mergina.
Norite pasidalinti savo mintimis ar patirtimi? Galite papasakoti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“: