Teisusis vairuotojas išlekia iš automobilio, atplėšia išsiblaškiusiojo vairuotojo mašinos duris ir staugia taip, kad visi praeiviai atsisuka ir susigūžę stebi, kuo visa tai baigsis. Taisyklių laikęsis vairuotojas bado pirštu į kelio ženklą, kurio nepastebėjo išsiblaškęsis, rėkia, galiausiai trenkia durimis ir purtydamas galvą ir vis dar grūmodamas grįžta į savo automobilį. Lengviau atsidusę, kad smurto šį kartą pavyko išvengti, savo keliais patraukia ir susirinkę smalsuoliai.
Tokį ar panašų pykčio kelyje atvejį miesto gatvėse galima pamatyti kasdien. Psichologų teigimu, pyktis keliuose kyla dėl to, kad žmonės jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami. Jei einame šaligatviu ir mus kažkas aplenkė ar pastūmė, mes taip stipriai nereaguosime, nes nėra pavojaus gyvybei. Kelyje žmonės jaučiasi nesaugūs, nes automobiliai lekia greitai, skaudesnės susidūrimų pasekmės, todėl ir emocijos yra ūmesnės, stipresnės.
„Dažniausiai vienas eismo dalyvis būna provokatorius, atlikęs netinkamą veiksmą, sukėlęs pavojingą situaciją. Kito klaidą pastebėjęs ar nuo jos nukentėjęs vairuotojas supyksta, nori pamokyti suklydusįjį, tačiau apšauktas žmogus ne visada pasijus labiau kaltas.
Kartais žmogus sukėlęs pavojingą situaciją, nepaisęs ženklų ar atlikęs netinkamą manevrą jaučiasi labiau kaltas, kai jam ramiai paaiškinama, kad buvo neteisus, negu tada, kai būna apšaukiamas ar apstumdomas. Aprėktas žmogus taip pat supyksta, jam norisi apsiginti, tačiau, jei jam būtų atsargiai ir ramiai pasakyta, ką padarė blogai, jis jaustųsi labiau kaltas“, – tikina psichologė Eglė Masalskienė.
Pykstame, kad išliktume
Visi esame patyrę akimirkų, kai supykstame taip, kad, atrodo, net kraujas užverda. Psichologai tikina, kad pyktis yra viena iš pagrindinių emocijų, kurias žmogus jaučia. Tačiau labai svarbu išmokti jį valdyti ir nukreipti tinkama linkme.
„Kai kas nors mus suerzina, nepatinka, tuomet supykstame, organizme įvyksta reakcija ir į kraują išskiriama daug adrenalino. Kuo labiau pyksta žmogus, tuo daugiau jo išsiskiria. Adrenalinas yra susijęs su raumenų aprūpinimu krauju. Dėl to žmogus jaučiasi stiprus, galingas, atsiranda daugiau fizinės jėgos raumenyse. Pyktis suteikia jėgų arba pulti kitą arba pabėgti nuo jo“, – sako psichologė E. Masalskienė.
Kai reptilijos pradėjo jausti emocijas, jos tapo pranašesnės už visus gyvius. Susidūrusios su priešiškai nusiteikusiomis būtybėmis jos supykdavo, pasijusdavo stipresnės ir nukaudavo priešą, o nuo didesnių ir stipresnių pabėgdavo.
„Pats pyktis gamtos sugalvotas tam, kad išliktume. Žmogui pyktis ir jo sukeltas adrenalinas suteikia ne tik daugiau fizinių jėgų, bet ir moralinį pranašumą. Supykę dažniausiai jaučiamės morališkai teisūs, galintys, privalantys, turintys teisę į kažką. Šiaip žmogus gal abejotų, kaip pasielgti, bet apimtas pykčio jis pasijunta teisus ir viskas tampa aišku“, – tikina psichologė.
Geras vairuotojas - draugiškas vairuotojas
Dažnai manoma, kad pyktis yra neigiama emocija. Tačiau specialistai tam nepritaria. Pyktis gali tapti puikiu varikliu siekti daugiau, keisti tai, kas nepatinka, ieškoti naujų galimybių, kovoti už save. Tačiau jei pyktis mus užvaldo, jei nesugebame jo pažaboti, tuomet tampame agresyvūs kitų atžvilgiu, nebekontroliuojame savo elgesio ir tampome pavojingi sau ir aplinkiniams. Tai ypač aktualu kalbant apie pyktį keliuose.
Tyrimo metu vairuotojų buvo klausiama, kokias emocijas jie jaučia vairuodami. Dauguma atsakė, kad jaučia nerimą, baimę ar įtampą. Kai kurie paminėjo ir pyktį, bet dauguma sakė, kad dažniausiai pyktį jaučia iš kitų vairuotojų, o patys pyksta retai ir į pyktį reaguoja pykčiu tik retkarčiais. Tai rodo, kad greičiausiai puktį išreiškiame nejučia, patys nepastebime, kad elgiamės agresyviai“, – svarsto E. Masalskienė.
Dažnai manoma, kad geras vairuotojas yra tas, kuris gerai valdo automobilį. Tačiau, psichologės teigimu, geras vairuotojas yra tas, kuris yra draugiškas kitų vairuotojų atžvilgiu, nes vairavimas yra bendruomeninis veiksmas, kiekvienas vairuotojas yra visumos dalyvis.
Įjunkite šviesoforą
„Pyktis pasireiškia ne tik keliuose, bet ir automobilių stovėjimo aikštelėse. Jei kas nors užlenda ir užima mūsų nusižiūrėtą vietą, kyla pyktis. Nežinome, ar žmogus taip pasielgė tyčia ar ne, bet vis tiek supykstame. Tai rodo, kad pyktis kyla dėl to, ką mes pagalvojome vienoje ar kitoje situacijoje, tai – požiūrio klausimas.
Todėl labai svarbu išmokti pagauti savo mintis, kurios kyla tam tikrose situacijose. Nuo minčių priklauso, kaip mes jaučiamės, kokios emocijos kyla“, – tikina psichologė.
Po kiekvieno įvykio mūsų galvose įvyksta tam tikra grandininė reakcija: įvykis-mintys-emocija-veiksmas. Jei pakeičiame emociją, pasikeistų ir veiksmas, bet kad pasikeistų emocija, turime pakeisti mintis. Dažnai mūsų mintys yra tik kitų žmonių veiksmų interpretacija, mes iš tikrųjų nežinome, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Todėl svarbu išmokti valdyti neigiamas emocijas.
„Vienas iš būdų kovoti su pykčių keliuose yra minčių „gaudymas“ ir jų keitimas. Tai – paprastas būdas, kuris padeda suvaldyti pyktį. Prieš kažką darant vertėtų stabtelėti, pagalvoti ir palaukti protingesnių minčių negu pirmoji atėjusi.
Vertėtų taikyti šviesoforo techniką. Tai susijusi ne tik su pykčiu keliuose, bet ir apskritai pykčio valdymu bet kurioje gyvenimo situacijoje. Šviesoforo technikos esmė yra tokia: tik pajunti, kad kyla pyktis, kad norisi griebtis veiksmų – įjunk šviesoforą.
Pirmas signalas yra raudonas, jis reiškia „Stop“, antras yra geltonas – pasiruošk atsakui, nesielk karštakošiškai, užduok sau kelis klausimus: ar aš teisingai supratau, ar aš tikrai noriu kažką daryti, kas tada bus, ar aš susitvarkysiu su rezultatais. Tarkime, jei norisi supykus aprėkti žmogų, reikia pagalvoti, kad jis turbūt irgi rėks, kils konfliktas, gal net smurtas. Ar tikrai man to reikia? Ar tai išspręs problemą? Stabtelėjus ir nepasidavus pirmiems impulsams, dažnai ateina protingesnės mintys, išvengiame konflikto“, – pataria specialistė.
