Anksčiau kiek prisibijojau į tokias vietas vykti, nes žinojau, kas manęs ten laukia – daugybė gailiai žvelgiančių akių ir amsinčių nelaimėlių.
Galiausiai vieną pavakarę pasiryžau ir nuvykau į „Lesę“. Pradėjus apžiūrinėti šunelius, su vienu iš jų užsimezgė akių kontaktas ir tuomet sukirbėjo mintis, kad tai – mano šuo, bet kodėl jis vis dar čia? Savanorės papasakojo, kad šuo jau metus gyvena prieglaudoje, niekas jo iki šiol nepriėmė į savo namus, kadangi nebuvo panašus į jokią veislę. Be to, mėgėjas draskyti ir graužti daiktus, tik duok popierių ir šis pavirs į skutelius. Šyptelėjęs pagalvojau, matyt dėl to, kad jam sėdint narve sudėtinga būtų origami užsiimti.
Išėjome su Kukuliu pasivaikščioti ir pamačiau, koks jis mielas, draugiškas ir norintis bendrauti, lakstyti. Kadangi turėjau artimiausiomis dienomis išvykti, nusprendžiau iškart grįžęs iš kelionės vežtis jį namo. Tuo metu visą laiką susirašinėjau su savanoriais, kad žinočiau kaip Kukulis laikosi, kadangi galvoje jis tuomet dar turėjo žaizdelę.
Patekęs į naują vietą, į naujus namus, šunelis elgėsi labai tvarkingai, lyg būtų dresuotas, iki šiol nieko nesugadino ir nesugraužė. Moka komandą „sėdėti“, labai patinka važinėtis automobiliu ir stebėti kelią. Kartu netgi einame į verslo susitikimus, kur Kukulis sėkmingai sėdi ant kėdės ir dalyvauja – turbūt būsimas verslininkas. Mūsų didžiulėje studijoje šuo niekada nebūna vienas, čia visuomet pilna žmonių, kurie juo rūpinasi, o šalia – miškas, kur jis gali dūkti, lakstyti, taigi sąlygos šuneliui čia gyventi ir augti tiesiog idealios. Kukulis labai draugiškas su žmonėmis, tačiau prisibijo kitų, didesnių šunų. Na, tik pažinties su katėmis kol kas dar nebuvo.
Čia, matyt, likimo pirštas, kad mano šuo vardu Kukulis, kadangi pats dirbu maisto pramonės srityje. Nors ir buvau sugalvojęs kitą vardą, bet išgirdus šį, nesinorėjo keisti, geriau nieko net nesugalvosi. Kadangi pats iki šiol užsiėmiau tik maistu žmonėms ir gyvūnų maitinimu neteko domėtis, šiuo metu atliekamas savotiškas tyrimas per draugus, pažįstamus ir veterinarus, kuo gi geriausia maitinti šunį.
Pajuokaujame, kad taip galbūt gali atsirasti ir „Virtuvės mitų griovėjų“ leidinių apie gyvūnų maistą. Kol kas Kukulis valgo visko po truputį, o mėgstamiausias gardėsis – bananai, dėl jų jis eina iš proto. Galvoju, kad nuo didelio bananų kiekio tik netaptų palme! Kukulio išrankumas maistui išties įdomus – mielai suvalgys marinuotą agurkėlį, ryžius, tačiau maltos jautienos atsisako. Gal vegetaras?
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Beje, tapti projekto partneriais siūlyta ir gyvūnų globos prieglaudoms, tačiau joms gerosios praktikos sklaida nepasirodė svarbi.
Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime.
Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) bus fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose.
Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas.
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.