Kai dirbau viename federaliniame laikraštyje, ten buvo gana daug žmonių, kurie redakcijoje dirbo ne vieną dešimtmetį ir buvo ten tarsi „šventos karvės“. Vienas iš tokių kolegų redakcijoje dirbo 45 metus, kitas – 43, o trečias greit turėjo švęsti 40-ies metų darbo jubiliejų.
Paklausti, ar nenuobodu visą gyvenimą dirbti toje pačioje vietoje, jie tik žiūrėdavo nustebę. Žmonės iš tiesų nesuprato ir neįsivaizdavo, kad galima tiesiog paimti ir pakeisti darbą. O kai vienas iš bendradarbių, kuris redakcijoje išdirbo beveik 15 metų, nusprendė pereiti į kitą laikraštį, senbuviai tik sukiojo pirštu prie smilkinio.
Tarp šių senbuvių buvo viena moteris, atidavusi laikraščiui beveik 40 metų. Taip nutiko, kad ir mirė ji tiesiog pačioje redakcijoje, o per jos laidotuves buvo sakomos kalbos apie jos ištikimybę savo veiklai ir tik vienai darbo vietai. O aš kažkodėl vis galvojau – o kodėl ji nepabandė padirbėti kažkur kitur? Nejau dėl to būtų praradusi kažką reikalingo ir svarbaus? Bet niekas man neatsakė į šį klausimą...
Tačiau šiais laikais visą gyvenimą likti ištikimam vienai darbovietei yra tikras fenomenas, nes praktiškai visur bendradarbiai ir viršininkai keičiasi taip dažnai, kad beveik nespėji su jais susipažinti. Tad jei tarp šio „kadrų srauto“ pavyksta rasti žmogų, kuris ne vieną dešimtmetį dirba toje pačioje darbovietėje, nejučia juo susidomi. Bet tokių žmonių lieka vis mažiau – vyresni nei 50 m. darbuotojai šiuolaikinėse darbovietėse nėra itin mėgstami, siekiama surinkti jaunesnį kolektyvą.
Nors darbai su jaunais darbuotojais vykdomi ne taip gerai, darbdaviams kažkodėl svarbiau, kad jų įmonėje nebūtų priešpensinio, pensinio ar tiesiog vidutinio amžiaus žmonių. Todėl išsilaikyti vienoje darbovietėje kelis dešimtmečius iš eilės praktiškai niekam artimiausius porą amžių nepavyks. Tai apmaudu, nes ilgs darbas vienoje darbovietėje turi savo esminių privalumų.
Pirmas ilgo darbo vienoje darbovietėje privalumas. Žmogus, kuris ilgai dirba vienoje darbovietėje, lengviau nuspėjamas, nei „skraiduoliai“. Jis stabilesnis, atsakingesnis, jam galima skirti svarbiausias užduotis, nes jis visada jas stengsis atlikti ne bet kaip, o kaip įmanoma geriau.
Antras ilgo darbo vienoje darbovietėje privalumas. Kai žmogus puikiai pažįsta kolektyvą, o kolektyvas pažįsta jį, kyla mažiau dingsčių vidiniams konfliktams ir nesusipratimams.
Trečias ilgo darbo vienoje darbovietėje privalumas. Ilgai dirbantis vienoje įmonėje žmogus jau po kelių metų tampa savo srities superprofesionalu. O ir dvasios ramybė garantuota – juk aplinkui visi savi.
Tačiau jei yra privalumų, neišvengiamai yra ir esminių trūkumų. Išvardysime svarbiausius jų.
Pirmas ilgo darbo vienoje darbovietėje trūkumas. Psichologai ne veltui pataria keisti darbą kas šešerius-septynerius metus, antraip jis virsta rutina. O jei tą patį kasdien darai 30 metų, tada visai liūdna.
Antras ilgo darbo vienoje darbovietėje trūkumas. Žmogus, ilgą laiką sėdintis vienoje vietoje, bet nekylantis pareigose, ilgainiui praranda tikėjimą savimi, tuo pačiu ir motyvaciją dirbti.
Trečias ilgo darbo vienoje darbovietėje trūkumas. Jei žmogus ilgą laiką dirba tame pačiame darbe ir nemėgina ieškoti geresnių sąlygų bei didesnio atlyginimo, šiuolaikiniam darbdaviui gali kilti klausimų dėl jo kvalifikacijos. Jam gali atrodyti, kad darbuotojas daugiau niekam nereikalingas, ir ilgas darbo vienoje darbovietėje stažas gali tapti minusu, o ne pliusu.
Žinoma, kiekvienas turi nuspręsti pats, ar kasmet keisti darbą, ar 40 metų pėdinti į tą patį biurą. Kaip matėme, abiem atvejais yra ir privalumų, ir trūkumų. Todėl tai labai individualu. Tačiau svarbiausia, kad darbas teiktų džiaugsmą ir pasitenkinimą. Ir, be abejo, kažkokias pajamas – juk visi mes norime gyventi gerai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
