Miestelyje yra nemažai valstybinių įstaigų, individualių įmonių, kultūrinės paskirties objektų. Išdidžiausiai trispalvė plevėsavo prie degalinės, apie kotą apsisukusi kitoje kelio pusėje prie parduotuvės. Prie mokyklų, seniūnijos vėliavos visada iškeltos.
Restauruotas Jašiūnų dvaras nauja tvora aptvertas, nauji šviestuvai, bet šventinės dvasios nėra. Privatūs namai, daugiabučiai, kiek mačiau, buvo be vėliavų. Iš taupumo ar dėl kitų priežasčių – nežinia, bet nė jokios trispalvės, net liūdnai apie kotą apsisukusios, nepastebėjau. Keistas dalykas į akis krito: reklaminiai plakatai – privačiose valdose arba ant gyvenamo namo sienos. Pretendentų į merus mažoka. Vienas ir tas pats sąrašas. Tiesa, naujas veidas privačioje valdoje pastatytame stende. Matyt, baiminamasi, kad koks priešingai nusiteikęs nenugvelbtų ir Merkyje nenuskandintų.
Dabar apie Merkį. Graži upė, daug vingių, krantai statoki, o vietomis su pievomis susilygina, pavasarį ištvinsta. Bet... Kuo arčiau upės, tuo daugiau šiukšlynų, tvartai ant paties kranto, mėšlo krūvos. Pavasarį aišku, kur viskas suteka. Ir taip metų metais. Upė srutomis maitinasi, žole užėjusi, pakrantės uždumblėjusios. Negali sakyti, kad varguoliai gyvena, kad, galvodami apie sotesnį kąsnį, nemato, kas aplink dedasi. Ne. Daug gražių namų, liudijančių apie užgyventą turtą (...).
Grįžkime prie požiūrio į žmogų. Gal meilės stoka gamtai atvirkščiai proporcinga meile ir atida žmogui? Nepasakyčiau. Autobusai pravažiuoja pro Jašiūnų miestelį. Kiek žinau, nebeužsuka, turbūt nepatogu ar neapsimoka. Ir kurgi čia apsimokės pavėžėti senukus už pusę kainos. Jie pusantro ir daugiau kilometro linguoja iki Lydos plento, kad į Šalčininkus ar į Vilnių pas daktarą ar kitu reikalu nukaktų. O ir dirbantieji skuba tą netrumpą galą kelio, matyt, dažnai krovininių automobilių aptaškomi.
Miestelėnų namų sienos dreba nuo „fūrų“, be perstojo riedančių siaura Balinskio gatve ir iš po ratų pavasario ir rudens purvai, teko girdėti, sviedžiami ant langų juos numargina. Ir šviesesnių minčių galvoje – gimnazija didelė, moderni, lenkų ir rusų mokyklos renovuotos, puiki sporto salė, muzikos mokyklą, klebonija iš tolo išsiskiria įmantria architektūra, bažnyčia kukli, bet tvarkinga. Kultūros centras – itin kuklus medinis pastatas.
Įžvelgiu tokią seką – švietimas, tikėjimas ir tarsi paskutinėje vietoje kultūra. Bet juk švietimas ir tikėjimas – kultūros sudėtinės dalys. Tai gal čia nereikia skųstis? Baigsiu tikrai džiaugsminga gaida: suradau vėliavą ant privataus namo. O kiek vėliavų kitais metais surasiu, priklauso nuo mūsų visų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!