Pirmasis dešimtukas atrodo labai daug sakančiai: čia Albertas Einšteinas, Motina Teresė, Mahatma Gandis, Martinas Liuteris Kingas, Izaokas Niutonas, Jėzus Kristus, Nelsonas Mandela, Tomas Edisonas, Abraomas Linkolnas ir Buda. Nė vieno garsaus karo vado, imperatoriaus ar revoliucionieriaus. Hitleris, Stalinas, Mao, Leninas, Bin Ladenas ir panašūs – sąrašo pabaigoje. Tai ne tik ženklas, kad karas – tai blogis. Karų sukėlėjai ir jo idėjiniai sponsoriai nėra mylimi.
Tad kaip gi su tais paminklais žymiems karo vadams ir karų laimėtojams?
Būta laikų, kai genčių vadai ar net imperatoriai tiesiog privalėjo būti karybos korifėjai: nuo Spartos karaliaus Leonido, Aleksandro Didžiojo, Julijaus Cezario iki Napoleono. Buvo net ir taip, kad ir popiežiui teko vilktis šarvus ir vadovauti kariuomenei. Napoleonas, beje, buvo bene paskutinis imperatorius, tiesiogiai vadovavęs mūšiams ir kitiems labai konkretiems karo veiksmams. Po jo karyba tapo ganėtinai specializuota, ypatingo pasiruošimo reikalaujanti veikla, tad politinis ir karinis vadovavimas išsiskyrė. Dar daugiau, buvo įsisąmoninta sena Sun Tzu tezė, kad kariškiams negalima duoti politinių sprendimų galios, juos turi kontroliuoti civiliai.
Šiandien daugelyje šalių, vadinančių save demokratijomis, kariuomenė formaliai yra kontroliuojama žmonių išrinktos valdžios, tad be liaudies valios kaip ir negali pradėti jokio karo. Įgyvendinant šią idėją buvo tikimasi, kad ilgainiui kariuomenė taps viena iš valstybės tarnybos dalių – kariškiai bus kažkokie ginkluoti biurokratai, vykdantys vadovybės nurodytas misijas. Jie, kaip ir kiti biurokratai, neturės būti nei kokie dideli patriotai, nei šiaip politiškai angažuoti. Vietinis ginkluoto dalinio vadas turės kokio nors departamento direktoriaus valdžią, ir tiek. Nereikia didelės fantazijos įsivaizduoti, kad laikantis tokio požiūrio, didžiuosius karo vadus ateityje matysime nebe mūšių laukuose, o prie kompiuterių ekranų. Ne kartą mano minėtas George‘as Friedmanas tikina, kad būsimojo pasaulinio karo Pearl Harboras bus kažkur kosmose, o jo puolimą ir gynybą vykdys ne žmonės, bet kompiuteriai.
Karas pats savaime nėra nusikaltimas žmoniškumui, tad visi dalyvaujantys jame ir vykdantys savo užduotis nėra nusikaltėliai. Kariškiai nemėgsta žodžio „žudymas“ ir visada pasakys, kad ne tai yra karo tikslas. Kariškiai – tikrai ne nusikaltėliai.Riba tarp karo genijaus ir karo nusikaltėlio yra ne visada lengvai nubrėžiama. Cinikai pasakytų, kad istoriją visada rašo nugalėtojai, tad laimėjusieji tampa genialiais karžygiais, o pralaimėjusieji – istorijos piktadariais. Tikrovėje viskas kur kas sudėtingiau.
Hitleris ir jo bendražygiai tikrai paskelbti karo nusikaltėliais, o kai kurie ir nubausti, tačiau šiandien niekas neneigia ir nusikaltimų, kuriuos padarė sovietinė kariauna. Sovietų generolai tokie kaip Žukovas gali būti kaltinami ne tik nusikaltimai prieš civilius, bet ir tuo, kad kariavo visiškai negailėdami savo karių gyvybių. Žmogiškieji nuostoliai, kuriuos patyrė sovietų kariuomenė byloja ne apie karo meną, o dažnai apie nusikalstamą nemokšiškumą.
Karo nusikaltimai šiandien yra pakankamai aiškiai apibrėžti. Svarbiausieji tai – civilių žudymas, deportavimas ir laikymas darbo stovyklose, karo belaisvių bei įkaitų žudymas, okupuotųjų kraštų gyventojų prievartavimas tarnauti okupacinėje kariuomenėje ar karinėje administracijoje, materialaus turto, kilnojamo ir nekilnojamo grobimas ar naikinimas be karinės būtinybės ir panašiai. Lyg ir aišku, kad karas neturi virsti žudynėmis ir griovimais.
Kai kuriais atvejais galima ginčytis – reikėjo ar nereikėjo bombarduoti Drezdeną, kautis dėl Stalingrado griuvėsių ar badu marinti Sarajevo gyventojus, tačiau pažymėtina, kad iš paties aukščiausio rango pareigūnų už karo nusikaltimus nuteista ne tiek jau daug. Hitleris, Miloševičius ir Kadafis savo teismų ir nuosprendžių nesulaukė. Sudano prezidentas Omaras al-Bashiras formaliai persekiojamas, bet nesugautas. Tarptautiniame tribunole nuteistas buvęs Liberijos prezidentas Charles G.Tayloras, Saddamas Huseinas nuteistas savoje šalyje, Bosnijos serbų lyderis Karadičius tebelaukia nuosprendžio. Bausmės dėl karo nusikaltimų kur kas labiau palietė ne politinius nusikaltimų užsakovus, bet antrąjį ešeloną – vykdytojus. Buvusių generolų ar žemesnio rango karo vadų sąrašas kur kas ilgesnis, pradedant buvusiu III Reicho admirolu Karlu Dionitzu ar jo kolega Hermanu Gioringu, baigiant buvusios Jugoslavijos karų dalyviais, kurie, kaip ten bebūtų, vieniems yra nusikaltėliai, kitiems didvyriai, pavyzdžiui, buvęs kroatų generolas Ante Gotovina. Jo išdavimą Hagos tribunolui ir šiandien kai kurie kroatai laiko tautine gėda. Būtent šiame karinio vadovavimo lygmenyje net ir patyrusiems teisėjams sunku atskirti nusikaltimą nuo įsakymo vykdymo, paženklinto dar ir savaip suprantamu heroizmu.
Kas gi tada lieka kaltas – politinis užsakovas ar karo lauko vadas?
Praktika parodė, kad, kad šiandienos ir rytdienos kare vėl vis didesnė atsakomybė ir galia sutelkiama ne formalių prezidentų ar karalių, bet karo vadų ar dar vadinamų lauko vadų rankose.
Istorija sako, kad taip jau buvo ne kartą. Kinijoje ir Japonijoje karo vadai de facto valdė atskirus šalies regionus, jie sukūrė nepriklausomas Lotynų Amerikos šalis, jie buvo sukilėliai, kartais tapdavo valstybių vadovais ar pasipriešinimo simboliais, žanomis dark, robin hudais ir tadais blindomis.Rusijos pilietinio karo metu atskiras teritorijas realiai valdė vadinamieji Baltieji generolai – Denikinas ir Kolčakas, – Ukrainos anarchistai, tokie kaip Makhno ir kiti.
Dar visai neseniai karo lauko vadai su savo nedidelėmis pajėgomis sėkmingai kariavo prieš SSSR invaziją Afganistane, Balkanuose, Somalyje, Čečėnijoje, daugelyje Azijos šalių. Afganų karo vadas Masudas tapo nacionaliniu didvyriu, pasipriešinimo simboliu. Karo vadai, neva nepriklausantys jokiems politiniams užsakovams, gali veikti ir santykinai nebaudžiamai. Dažnai užsakovai aiškūs, nors formaliai sakoma, kad karo vadas veikė savarankiškai. Juk ir mes Vilniaus netekome kai generolas Želigovskis neva nepakluso Vyriausybės pasirašytai Suvalkų sutarčiai...
Viena iš daugelio internetinių svetainių, skirtų karo istorijai (Military history page) kasdien pateikia vieną ar kelis vadinamų Dienos nugalėtojų portretus. Tai įvairūs karo vadai – nuo imperatoriaus iki jaunesniojo karininko, kažkuriais metais tą dieną pasižymėję karuose. Kiekviena diena turi savo didvyrį, savo karo vadus, savo karo aukas... Gal yra kur ir karo nusikaltimų kalendorius? Jame taip pat būtų aukštesnio ar žemesnio rango karo vadų portretai. Patirtis rodo, kad kuo labiau savo elgesiu ir kontrolės galimybėmis jie panašūs į žaliuosius žmogeliukus, tuo daugiau karo nusikaltimų ženklina istoriją. Jei XXI amžius tikri bus tokių karų amžius, ateitis neatrodo labai optimistiškai.
