Visuomenei gerokai plačiau žinoma „Titaniko“ (Titanic) tragedija, o beveik septyniskart daugiau aukų pareikalavusi laivo „Vilhelmas Gustlofas“ (Wilhelm Gustloff) katastrofa liko istorijos paraštėse kaip nereikšmingas Antrojo pasaulinio karo įvykis. O juk tai didžiausia laivo katastrofa per visą istoriją!
Vokiečių laivas „Vilhelmas Gustlofas“ Baltijos jūroje nuskendo lygiai prieš 70 metų, 1945 m. sausio 30-ąją. Perpildytu, tuo metu vienu geriausiu pasaulyje kruiziniu laivu plaukė 10 582 žmonės, daugiausia civiliai – jie evakavosi iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto į Vakarus.
Tuo metų laiku vandens temperatūra Baltijos jūroje siekė vos kelis laipsnius, oro temperatūra -18º C, jūra buvo audringa. Netikėtai sovietų povandeninis laivas, vadovaujamas A. Marineskos, torpedavo ir paskandino „Vilhelmą Gustlofą“. Žuvo 9343 žmonės, iš jų – apie 3000 vaikų.
Ši katastrofa ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjungoje ir Rytų Vokietijoje buvo slepiama. Dancige (Gdanske) gimęs vokiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas G. Grasas (G. Grass) novelėje „Krabo žingsniu“ rašė: „Bet aš nenorėjau rašyti, nes niekas nenorėjo apie tai girdėti čia, Vakaruose, o juo labiau – Rytuose. „Gustlofas“ ir jo prakeikta istorija dešimtmečius buvo tabu, bendravokiškas, taip sakant.“ Vakarų Vokietijoje tik 9-ajame dešimtmetyje pradėta apie tai kalbėti daugiau ir garsiau. Parašyta knygų, atsiminimų, straipsnių, sukurta kino filmų.
Juodkrantiškė Ursula Schulze-Resas, viena iš nedaugelio išgyvenusiųjų, prisimena išvykimą iš tėviškės: „Manėme esančios didžiuliame laive, kuris nuplukdys mus į Vakarus.“ Tuo metu Ursulai buvo 21 m., bet visą gyvenimą negalėjo pamiršti vieno tragiškiausių katastrofos metu išvystų vaizdų: lediniame vandenyje ji plaukė įsikibusi į plaustą ir kažkuriuo metu pamatė daugybę vaikų su gelbėjimosi liemenėmis. Kadangi galvos yra sunkesnės už kojas, tai kojos kyšojo iš vandens („Užmirštoji tragedija“, laikraštis Klaipėda, 2002-05-18).
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:
Gelbėjimasis per Baltijos jūrą
1945 m. pradžioje liko tik laiko klausimas, kada vokiečiai pralaimės. 1945 m. sausio 15 d. Raudonoji armija apšaudymu ryžtingai pradėjo Vokietijos reicho puolimą; sausio 17 d. ji užėmė Varšuvą, o sausio 30-ąją Kostšyne prie Oderio (1) vakariniame Oderio krante raudonarmiečiai jau tvirtino pirmąjį prietiltį – iki Berlyno jiems beliko 60 kilometrų. Sausio 27 d. sovietų kariuomenė pasiekė Baltijos jūros pakrantę prie Elbingo ir taip perskyrė vokiečių dalinius, buvusius Rytų ir Vakarų Prūsijoje.
Artėjant Raudonajai armijai, civiliai vokiečių gyventojai ėmė bėgti, per šalį ritosi tikra pabėgėlių lavina, iki 1945 m. sausio pabaigos penki milijonai vokiečių buvo palikę savo namus ir bėgo nuo sovietų kariuomenės. Kai kurie vilkstinėmis patraukė per užšalusių Aistmarių ledą ir žuvo įlūžę ar pašauti skutamuoju skridimu skrendančių rusų lėktuvų. Kiti, ieškodami saugumo, mėgino rasti laivą, kuris juos nugabentų į Vakarus. Tik dabar prasidėjo didžioji kareivių ir pabėgėlių evakuacija per Baltijos jūrą. Sausio 21-ąją grosadmirolas Denicas davė įsakymą pradėti operaciją „Hannibal“, didžiausią evakuavimo per jūrą akciją žmonijos istorijoje. Joje turėjo dalyvauti visi laivai – nuo didžiausio keleivinio laivo iki mažiausio žvejybinio katerio, tačiau pirmenybė, kaip ir anksčiau, buvo teikiama kariniams kroviniams, o tik paskui priimami pabėgėliai.
Matydama, kad sovietų kariuomenė greit artėja, vokiečių karinio jūrų laivyno vyriausioji vadovybė 1945 m. sausį nusprendė baigti povandenininkų mokymus Gdanske ir Gdynėje. Bet grosadmirolas Denicas vis dar nebuvo praradęs paskutinės vilties ar bent mėgino ta idėja sudominti Hitlerį, kad povandeninių laivų kare dar įmanomas naujas posūkis. Todėl mokymo centrai bei jų personalas, o – svarbiausia – naujiems, XXI tipo, povandeniniams laivams parengtos įgulos turėjo būti perkeltos į Vakarus, kad ten galėtų toliau mokytis. Iki sausio 25-osios iš Piliavos į Liubeko įlankos uostus buvo perkelta visa pirmoji mokomoji povandeninių laivų divizija (1. ULD) kartu su jos kareivinėmis tapusiais laivais „Robert Ley“, „Pretoria“, „Ubena“ ir „Duala“. Į tris iš jų kartu su karinio jūrų laivyno kariais buvo įlaipinta daugiau nei 7000 pabėgėlių.
„Wilhelm Gustloff“ paskandinamas
1945 m. sausio pabaigoje Gdynėje antrosios mokomosios povandeninių laivų divizijos (2. ULD) namais tapusių „Wilhelm Gustloff“ ir „Hansa“ įgulos gavo įsakymą parengti laivus kelionei jūra. Reikėjo suremontuoti ir paleisti mašinas, sutvarkyti ir parengti naudoti kitus laivo įrenginius. Be to, laivus teko aprūpinti papildomomis gelbėjimo priemonėmis. Gintis nuo oro antskrydžių „Wilhelm Gustloff“ teturėjo ant keleto lafetų įtaisytas po ketvertą 20 mm kalibro priešlėktuvinių patrankų. Laipinimas į laivą prasidėjo 1945 m. sausio 26-ąją. Pirmieji asmenys, gavę įsakymą evakuotis į Vakarus ir lipti į laivą „Wilhelm Gustloff“, buvo antrosios mokomosios povandeninių laivų divizijos (2. ULD) kariai. Paskui į laivą lipo jūrų laivyno padėjėjos, sunkiai sužeistieji ir tik po jų leista lipti nenustatytam skaičiui pabėgėlių.
„Wilhelm Gustloff“ lydėjęs torpedinis laivas „Löwe“ ir jam į pagalbą atskubėjęs torpedinis laivas T36 iš ledinio Baltijos jūros vandens išgelbėjo tiek žmonių, kiek buvo įmanoma, tačiau galiausiai ir jie turėjo skubėti šalin, kad patys netaptų naujos atakos aukomis. Dėl povandeninių laivų pavojaus teko pasišalinti ir netoliese buvusiam, 1500 sužeistųjų gabenusiam, sunkiajam kreiseriui „Admiral Hipper“. Vėliau kiti laivai dar išgelbėjo apie 200 „Wilhelm Gustloff“ keleivių. Tačiau žuvo mažiausiai 9000 žmonių, o išsigelbėti per šią, matyt, visų laikų didžiausią laivo katastrofą pavyko tik 1252 asmenims. „Wilhelm Gustloff“ nuolaužos ir dabar riogso Baltijos jūros dugne, 42 metrų gylyje, jos paskelbtos neliečiamu jūros karo aukų kapu.
Po karo buvęs karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas grosadmirolas Karlas Denicas apie „Wilhelm Gustloff“ tragediją rašė:
„Apie „Wilhelm Gustloff“ atvejį reikia pasakyti štai ką: sprendimas pasinaudoti tuo, kad torpediniai laivai gali pasiekti didelius greičius, ir išleisti į jūrą „Wilhelm Gustloff“, lydimą tik dviejų tokių laivų, tada, kai paaiškėjo, kad sudaryti įprastos apimties palydą greit nepavyks, ir neleisti jam, jau pilnam pabėgėlių, laukti Helo uoste, kur lengvai galėjo tapti bombonešių taikiniu, – kariniu požiūriu buvo teisingas. Negalėjo būti kitaip, jei karo deivė nuo jo nusisuko. Ir netiesa, kad visi kiti transporto laivai buvo siunčiami su stipresne palyda. Pavyzdžiui, keleivinis laivas „Hansa“, kuriame buvo 7000 pabėgėlių, iš Helo uosto į Vakarus išplaukė lydimas tik vieno forposto laivelio, galinčio pasiekti 5 mazgų greitį. Todėl kelionė per pavojingą ruožą itin užtruko: laivui Hansa prireikė net penkių dienų, kol jis atplaukė į Kylio uostą. Bet, nepaisant to, karo deivės valia jam neteko patirti rusų povandeninių laivų atakų ir su visais 7000 pabėgėlių pasiekė uostą.“
„Wilhelm Gustloff“ buvo ne vienintelė sovietų povandeninio laivo S-13 auka. Vasario 10 d. jis paskandino keleivinį laivą „General Steuben“. Iš daugiau nei 4000 žmonių, plaukusių šiuo laivu, pavyko išgelbėti tik apie 660.
Tuo metu Gdanske buvo susigrūdę beveik du milijonai pabėgėlių ir sužeistųjų. Nuolat atakuojant sovietų lėktuvams, Gdansko, Gdynės ir Helo uostuose į prekinius ir keleivinius laivus buvo laipinami vyrai, moterys ir vaikai. Iš viso buvo evakuota ir į Vakarus per jūrą perkelta 350 000 sužeistųjų ir apie 900 000 pabėgėlių. Vien garlaivis „Deutschland “per du kartus – kovo 23 d. ir kovo 28 d. – išgabeno apie 22 000 žmonių. Kovo 28 d. krito Gdynė, o kovo 30 d. – Gdanskas, tačiau iki Vokietijos galutinės kapituliacijos žmonės buvo laipinami į laivus Helo pusiasalyje. Iš šio pusiasalio vien tik nuo kovo 21 d. iki balandžio 10 d. į Daniją ir Šlezvigo–Holšteino žemę buvo išgabenta daugiau nei 150 000 pabėgėlių ir sužeistųjų.
Vokietijos padėtis darėsi vis liūdnesnė. Balandžio 10 d. kapituliavo Karaliaučius, o balandžio 15 d. sovietų kariuomenė pralaužė frontą Sembos pusiasalyje. Frontui subyrėjus, kareiviai ir civiliai traukėsi nuo artėjančios Raudonosios armijos ir bėgo į Vakarus. Bet sovietų kariuomenė tuo metu jau puolė Reicho sostinę – Berlyną. Nepaisant vis intensyvėjančių sovietų povandeninių laivų ir lėktuvų atakų, evakuavimas į Vakarus tęsėsi. Balandžio 17 d. rusų povandeninis laivas L-3 paskandino transporterį „Goya“; laive buvo daugiau nei 6300 pabėgėlių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms. Balandžio vidury pirmieji sovietų kariuomenės būriai priartėjo prie Ščecino, todėl reikėjo evakuoti ir Svinouiscės žmones. Visais įmanančiais judėti laivais iš Svinouiscės į Kopenhagą pavyko nugabenti 35 000 žmonių.<...>