Lietuvoje diskusijos apie akademinį sąžiningumą paprastai susitelkia ties studentų sąžiningumo problematika. Profesūros sąžiningumo klausimai dažniausiai lieka visuomenės dėmesio užribiuose. Tik kartas nuo karto ta uždanga prasiskleidžia ir žiniasklaidoje pasirodo informacija apie vieną ar kitą „pasižymėjusį“ mokslo darbuotoją.
Nesenai tokia „garbė“ teko ISM profesorei Irminai Matonytei, bet tai toli gražu nėra išimtis. Kad tuo įsitikintume tereikia vieno laisvesnio vakaro ir priėjimo prie plagiatų patikros sistemos. Iš karto noriu perspėti, jog mano atliktas vakaro tyrimukas jokiu būdu negali atstoti išsamios ir reprezentatyvios analizės, bet jo tikslas – iškelti šią problemą į viešumą.
Kadangi naudojuosi „Turnitin“ plagiavimo nustatymo programa, savo dėmesį sutelkiau į anglų kalba rašytus mokslinius straipsnius. Pirmiausia žvilgterėjau į Klaipėdos universiteto žurnalą „Regionų formavimo ir plėtros studijos“. Pradėjau nuo naujausio žurnalo numerio ir savo nuostabai lengvai užtikau straipsnelį, kuriame nesidrovima plagijuoti kitų žmonių darbus. Jo autorė Stulginskio universiteto lektorė Rasa Rukuižienė. Plėtodama tvaraus turizmo koncepciją, ji gerą pusę puslapio „pasiskolina“ iš grupės portugalų autorių rašiusių ta pačia tema apie Portugalijos Alentejo regioną. Kad tai nėra tik užmaršumas pacituoti, liudija tas faktas, jog ne viskas tiesiogiai kopijuojama, bet kryptingai pakeičiamas vienas kitas žodis. Pavyzdžiui, vietoje esamojo laiko „allows“ (leidžia) naudojama būsimo laiko forma „will allow“ (leis). Arba vietoje žodelio „government“ (Vyriausybė) atsiranda žodelis „governance“ (valdymas). Straipsnyje pristatyta tvaraus turizmo vystymo schema irgi turi daug panašumų su portugalų straipsnyje esančia schema, bet autorė priskiria šią intelektualinę nuosavybę sau („author’s elaboration“).
Autorė dažnai pateikia informacijos šaltinius, bet labai vengia kabučių. Tai suprantama, nes kitaip gana didelė straipsnio dalis atsidurtų kabutėse ir iškiltų tokio darbo tikslingumo klausimas.
Ainius Lašas
Pereikime prie kito pavyzdžio. Šį kartą užmetu akį į Šiaulių universiteto leidžiamą žurnalą „Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos“. Beje, Lietuvoje su ekonomika ir vadyba susijusių mokslinių žurnalų suskaičiavau vos ne dvidešimt! Šio žurnalo 2013 metų viename numeryje užtikau Šiaulių universiteto lektorės Danguolės Šavareikienės straipsnį apie lyderystės įtaką valdymui. Visų pirma reikia pastebėti, jog gerb. autorė dažnai pateikia informacijos šaltinius, bet labai vengia kabučių. Tai suprantama, nes kitaip gana didelė straipsnio dalis atsidurtų kabutėse ir iškiltų tokio darbo tikslingumo klausimas. Kaip nurodo „Turnitin“ programa, gerb. Šavareikienė taip pat „pasiskolino“ 5 proc. savo darbo iš Nigerijos piliečio Prince C. J. Benjamino, kuris 2008 metais paskelbė straipsnį panašia tema. Jokių nuorodų į šį autorių lietuviškame variante neradau. Kaip ir pirmuoju atveju, citatos šiek tiek pakoreguotos pakeičiant ar pridedant vieną kitą žodelį. Taigi „naivaus užmaršumo“ prielaida ir šiuo atveju atrodo neįtikinamai.
Situacija Lietuvoje su profesūros akademiniu sąžiningumu ir apskritai mokslinės produkcijos kokybe (bent jau socialinių mokslų srityje) reikalauja rimtesnio pačių universitetų vadovybės dėmesio.
Ainius Lašas
Na ir baigdamas žvilgtelėjau į Stulginskio universiteto mokslinį periodinį žurnalą „Economics and Rural development“ (Ekonomika ir kaimo plėtra) leistą kartu su Latvijos žemės ūkio universitetu. Universiteto svetainėje atradau tik numerius iki 2012 metų, todėl į juos ir atidžiau pasižiūrėjau. 2012 m. antrame žurnalo numeryje puikuojasi VGTU ir ASU docento Rolando Drejerio straipsnis apie naujų idėjų generavimą žemės ūkio sektoriuje. Kaip ir gerb. Šavareikienės atveju, straipsnio autorius kartais nurodo informacijos šaltinius, bet vengia kabučių nenorėdamas atkleisti citavimo mastelių. Taip pat straipsnyje galima atrasti ir tiesioginių citatų be jokių nuorodų. Pavyzdžiui, „Turnitin“ programa nurodo, jog gerb. Drejeris panaudoja ne vieną paragrafą iš 2007m. lektorės Aruna Skekar straipsnio paskelbto „The Innnovation Journal“ leidinyje. Nuorodos į šį straipsnį bibliografijoje neradau. Kaip ir visais kitais mano minėtais atvejais, citatos lengvai pakoreguojamos įterpiant, pavyzdžiui, žodelį „žemės ūkis“ ir taip adaptuojant kito autoriaus mintis lietuviško straipsnio kontekstui.
Iš keleto aukščiau pateiktų pavyzdžių tampa aišku, jog situacija Lietuvoje su profesūros akademiniu sąžiningumu ir apskritai mokslinės produkcijos kokybe (bent jau socialinių mokslų srityje) reikalauja rimtesnio pačių universitetų vadovybės dėmesio. Peržiūrėjęs tik kelis mokslinius leidinius, negaliu spręsti apie bendrą profesūros plagijavimo įpročių mastą, bet kyla įtarimų, jog kai kuriuose universitetuose į tai žiūrima pro pirštus.
Toks atsainumas meta šešėlį visam Lietuvos mokslui ir iš dalies paliudija, jog Lietuvoje išlieka labai platus mokslinių darbų kokybės spektras. Jei tas atotrūkis nemažės, moksle mes atrodysime kaip trečio pasaulio šalis – su keliais rimtesniais tyrimų centrais ir gausybe menkavertės „mokslinės“ makulatūros.
