J. Ruškus. Globos institucijose palūžta ir auklėtiniai, ir darbuotojai

Lietuvos žiniasklaida paviešino daug skandalingos medžiagos apie globotinių nepriežiūrą ir prievartą specialiojo ugdymo ir socialinės globos institucijose. Naivu būtų manyti, kad šie faktai tėra atsitiktiniai nelaimingi įvykiai, nutikę dėl kai kurių blogų įstaigų, globotinių ar darbuotojų.

Civilizuotas pasaulis jau seniai suprato, kad didelės specializuotos globos ar ugdymo institucijos, kiek jas bepertvarkytum, yra savaiminis blogis, kuris, nepriklausomai nuo žmonių valios, įkalina čia gyvenančius ir dirbančius žmones nelaimingiems santykiams ir beviltiškumui. Visi – ir globotiniai, ir specialistai – tampa žmogus teisių pažeidimo subjektais.

Socialinių mokslų autoritetai, tokie, kaip E. Goffmanas, įtikinamai atskleidė, kad gyvenimas nuo visuomenės atskirtose institucijose žaloja ugdytinių ir globotinių asmenybes, užkerta kelią gyvenimo galimybėms. Tokios įstaigos savaime, nepriklausomai nuo žmonių valios, reikalauja globotinių paklusnumo, palaužia jų asmeninę valią ir svajones, suvienodina individualius gyvenimo ritmus ir aplinkas, įtvirtina konvejerinio pobūdžio paslaugas, šalina asmeninės saviraiškos galimybes, atskiria nuo visuomeninių santykių, sukuria likimo įstaigoje amžinai neišvengiamybę.

Institucinė totalitarinė prigimtis neišvengiamai paims viršų. Specialistai, kaip ir auklėtiniai, dažniausiai neatlaiko depresinės institucinės aplinkos, praranda motyvaciją ir profesinį džiaugsmą, vertybiškai palūžta

Jonas Ruškus

Vis dėlto institucijos ne mažiau nei globotinius paveikia ir čia dirbančius specialistus. Institucijų paradoksas yra tai, kad tiek globojamieji, tiek globojantys dažnai netenka valios keisti savo gyvenimo bei aplinkos, atsiduoda bejėgystei, beviltiškumui ir dažnai prievartai. Institucijų darbuotojai gali turėti pačius humaniškiausius ketinimus, stengtis atlikti savo pareigas gerai. Yra institucijų, kurių vadovybė ir darbuotojai kiek įmanoma įdiegė humanizmo ir atvirumo visuomenei principus. Tačiau institucinė totalitarinė prigimtis neišvengiamai paims viršų. Specialistai, kaip ir auklėtiniai, dažniausiai neatlaiko depresinės institucinės aplinkos, praranda motyvaciją ir profesinį džiaugsmą, vertybiškai palūžta. Visi čia esantys tampa institucinės totalitarinės logikos įkaitai, kai nuasmeninimas, bejėgystė ir beviltiškumas užvaldo asmenybes, veiklas ir likimus.

Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, ratifikuoti ir Lietuvoje, aiškiai pasako, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, kad kiekvienas žmogus turi teises į orų gyvenimą, į švietimo, ugdymo, sveikatos paslaugas, į gyvenimą bendruomenėje ir visuomeninį dalyvavimą. Demokratinės šalys jau seniai suprato, kad jos jokiu būdu negali vadintis demokratinėmis, jei esminiai demokratijos principai – pasirinkimo laisvė, dalyvavimas visuomenės gyvenime, piliečių lygybė, saviraiška ir žmogaus teisės – galioja tik daliai visuomenės, o kita visuomenės dalis yra pašalinta ir atskirta į kančios kupinus globos getus. Todėl jau prieš penkiasdešimt metų Vakarų šalys ėmėsi esminės reformos kurdamos demokratinę visuomenę: išlaisvino globos institucijų gyventojus ir darbuotojus, grąžino juos į visuomenę ir atkūrė šių žmonių teises oriam gyvenimui ir humanistinėmis vertybėmis grįstam profesiniam veiksmui.

Lietuva, kaip ir kitos buvusios sovietinio bloko šalys, žmogaus teisių organizacijų yra smarkiai kritikuojamos, kad net ir išsilaisvinusios iš totalitarinės sistemos, nesugebėjo žmogaus teisių pagrindu reformuoti institucinės ugdymo ir globos sistemos. 2010 m. ratifikuodama Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, Lietuva įsipareigojo visiems intelekto, psichikos, elgesio ar kitas negalias turintiems vaikams ir suaugusiems sukurti švietimo, sveikatos, globos paslaugų sistemą, kuri veiktų ne instituciniu, tačiau bendruomeniniu principu. 2014 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino vadinamąją deinstitucionalizacijos programą – perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planą. Šis planas – puiki veiksmų programa grąžinant negalių turinčius asmenis į visuomenę. Tačiau pilietinės organizacijos kritikuoja Vyriausybę pasigesdamos realių žingsnių kuriant bendruomenines paslaugas vietoje institucijų.

Kyla klausimas, kodėl deinstitucionalizacija vyksta vangiai, nepaisant Vyriausybės bei pilietininkų supratimo ir pastangų? Kodėl nedelsiant nėra uždaromos didžiosios globos ir ugdymo institucijos, kodėl tuoj pat nesukuriamas bendruomenines paslaugas teikiančių organizacijų tinklas? Tenka pripažinti, kad deinstitucionalizacijos kelias nėra paprastas ir greitas. Institucijose vis dar tebegyvena tūkstančiai vaikų, paauglių, suaugusiųjų, garbaus amžiaus žmonių. Labai dažnai jie kitų namų tiesiog nebeturi. Neturi ir šeimų. Staiga uždarius institucijas, šitie žmonės atsidurtų tiesiog gatvėje, be namų, be šeimų. Vienos tokios globos įstaigos gyventojas man tvirtino, kad nenori jokių pokyčių, nes jam baisu likti išvis be nieko. Net Kanada, kuri deinstitucionalizaciją įgyvendino prieš kelis dešimtmečius ir yra bendruomeninių paslaugų lyderė pasaulyje, tebekelia klausimus dėl institucijų globotinių likimų. Žmogaus teisės nėra tvirtinamos institucinį apleistumą keičiant socialiniu apleistumu.

Deja, Lietuvoje negalime pasigirti išplėtotomis bendruomeninėmis socialinėmis paslaugomis. Tiesa, Lietuvoje jau nemaža tokių iniciatyvų, kurios tampa puikiu argumentu kokybiškoms bendruomeninėms paslaugoms kurti ir neįgaliųjų teisėms visuomenėje tvirtinti. Štai neseniai Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos Viltis iniciatyva savivaldybėse pradėtos kurti Laikino atokvėpio tarnybos. Įsikūrė Arkos bendruomenės Betzata Vilniuje ir Šviesos dirbtuvėlės Kaune. Šios ir kitos panašios bendruomeninio pobūdžio paslaugos keičia supratimą apie negalią turintį žmogų. Bendruomenės savo gyvu pavyzdžiu liudija, kaip neįgalus žmogus technokratinėje ir laisvos rinkos visuomenėje sukuria pridėtinę – žmogiškųjų santykių ir žmogaus orumo – vertę.

Perėjimas iš institucinio į bendruomeninį globos ir ugdymo modelį yra įmanomas. Bet tik sukuriant labai aiškią – kompetentingą, mylinčią, atskaitingą, atvirą – socialinių paslaugų struktūrą ir įstaigas. Kokybiškų bendruomeninių paslaugų neįgaliesiems klausimas yra esminis. Patirtis rodo, kad socialinių paslaugų kokybę lemia du atraminiai stulpai: humanistinės vertybės ir profesionalumas. Tinkama pagarba žmogaus orumui gali būti išreikšta tik esant profesionaliam veiksmui, kuris įgyjamas tinkamu išsilavinimu. 

Liūdna girdėti Lietuvos švietimo ministrą, viešai menkinantį socialinius mokslus. Žmogaus kūnui gydyti reikalingas profesionalus medikas, sielai gydyti – profesionalus psichologas, o visuomenės žaizdoms gydyti reikalingas profesionalus socialinis darbuotojas. Taigi, Lietuva, norėdama patvirtinti demokratinės valstybės vardą, turi nedelsdama mažinti institucijas kurdama kokybiškas – mylinčias ir profesionalias – bendruomenines paslaugas.