Tačiau savo prigimties žiema neatsisakė, nes mūsų gamtoje ketvirtasis metų laikas dar nepanaikintas. Tą patvirtina augalų ir gyvūnų ciklai, medžių (eglių ir pušų) derėjimas, net sudėtingas vasario orų charakteris. Ne mažiau svarbus žiemos reiškinys - vasary pasirodantys vabzdžiai, kurie paneigia visus gandus apie bestuburių gyvūnų lepumą ir jautrumą. Dažną naktį ir dabar oro temperatūra nukrenta iki keleto laipsnių šalčio; dieną net ir esant teigiamoms temperatūroms ant sniego ar ledo yra gana šalta.

Žinome, kad vabzdžiai labai jautriai reaguoja į aplinkos temperatūrą - vasaros rytą, po vėsesnės nakties, vabzdžiai slepiasi po lapais, yra nejudrūs, bet švystelėjus saulei jų kūno temperatūra beregint pakyla dešimtimi laipsnių ir jie būna judrūs, aktyvūs. Tas pat įvyksta staiga atvėsus orui, kai kūno temperatūra susilygina su aplinkos sąlygomis.
Drugio Meškutės vikšras keliauja sniegu
Vasarį nieko nestebina ant sniego pastebėti smulkučiai šokinėjantys „taškeliai“. Tiesa, kai kas tokį vaizdą prilygina neregėtam įvykiui, tačiau pažiūrėję atidžiau pamato, kad tai - vabzdžiai - labai smulkūs, straksintys ant sniego. Tai - primityvūs, besparniai, bekojai, pilvo gale turintys savotišką „spragtuką“ vabzdžiai poduros. Jie stebimi tada, kai plūsteli atlydys, kai permirksta miško samanos ir paklotė. Kartais šių primityvių vabzdžių galima rasti pavasario tirpsmo balutėse - vanduo jose ledinis, todėl sunku suprasti, kaip jie išlieka gyvi ir gyvybingi.
Tai, kas mums atrodo neįtikėtina, gamtoje yra įprasta. Tačiau stebėtis tuo reikia, nes žmogui labai toli iki gebėjimo taip prisitaikyti prie ekstremalių aplinkos sąlygų.
Autoriaus citata
Įprasta matyti sniegu nuskubančius vorus, ant jo nusileidusius miškinius uodukus. Tačiau patys įdomiausi - drugių meškučių vikšrai. Ilgais tvirtais šeriais apaugusios lervos (drugių lervos vadinamos vikšrais) keliauja visai atvirai, nes jų neliečia niekas. Ir žmogui nepatartina imti šiuos vikšrus į rankas, nes šeriai gali susmigti į odą ir sukelti niežėjimą, net alergines reakcijas. Dažnai žiemos gale sniegu keliauja juodos, lyg aksomu padengtos minkštvabalių lervos. Jos taip pat labai pastebimos, tačiau neliečiamos. Beje, tokiu metu galima aptikti ir kitų drugių bei vabalų vikšrus bei lervas.
Minkštvabalio lerva, keliaujanti sniegu

Mokslininkai tyrė žemoms temperatūroms atsparių vabzdžių fiziologiją ir nustatė, kad jiems išlikti padeda įvairios medžiagos, savo sudėtyje turinčios glicerinų, kitų biochemiškai labai svarbių junginių. 

Tai, kas mums atrodo neįtikėtina, gamtoje yra įprasta. Tačiau stebėtis tuo reikia, nes žmogui labai toli iki gebėjimo taip prisitaikyti prie ekstremalių aplinkos sąlygų.