Tačiau būtent ekologijai ir gamtos išsaugojimui Dakaro ralyje skiriamas vis didesnis dėmesys, todėl ne tik dėl gamtos sąlygų ir trasų sudėtingumo, bet ir dėl organizatorių reikalavimo lenktynininkai čia turi elgtis ne kaip trasos šeimininkai, bet kaip kuklūs svečiai.
Didžiausią įspūdį paliko Bolivija
„Pietų Amerikos gamta – įspūdinga. Nors taip, kaip norėtųsi, neturėjom galimybės ja pasidžiaugti, koncentravomės į trasą, tačiau negali nematyti to grožio. Norisi ten grįžti ir kaip turistui“, – pasakoja A. Juknevičius. – Kita vertus, pamatėme daug laukinės gamtos, civilizacijos nepaliestų vietų, kurios turistams nėra prieinamos. Laukinėj gamtoj, kur beveik nėra žmonių, labai stipriai junti gamtos vertę, pasijunti planetos dalimi.“
Šių metų Dakaro ralio trasa driekėsi per Argentiną, Boliviją ir Čilę. Bene didžiausią įspūdį lenktynininkui paliko Bolivija. Tiesa, čia komandai teko patirti ir nemažą išbandymą, kai buvo užlieti staiga iš kalnų atitekėjusio didžiulio vandens srauto. Tada sekundės dalį jau buvo pagalvoję, kad teks atsisveikinti ir su automobiliu, ir su lenktynėmis. Tačiau iš oro filtro pašalinus apie 1,5 l vandens, užsispyrusių lietuvių kelionė sėkmingai tęsėsi.
Kiekvienais metais trasa ruošiama iš naujo – organizatoriai ieško kuo įvairesnių ir kuo sudėtingesnių atkarpų. Pasak A. Juknevičiaus, šių metų lenktynės buvo bene vėsiausios. Iki tol įprastai lenktynininkams reikia kęsti svilinantį karštį, pakylantį iki 30–40 laipsnių, tačiau šiemet didžiąją lenktynių dalį buvo bent 10 laipsnių vėsiau.
„Šių metų lenktynių trasa išsiskyrė aukštomis altitudėmis – kelias lenktynių atkarpas važiavome beveik 5 kilometrų aukštyje. Tad gavome ir sniego“, – pasakojo jis. Vis dėlto labiau nei karštis Antanui kartu su šturmanu Edvardu Duoba kelionę apsunkino slėgis ir deguonies trūkumas, kuris kamuoja ir tokioms sąlygoms besiruošiančius profesionalius alpinistus: „Sunku kvėpuoti, daraisi mieguistas, pradeda trūkti energijos, svaigsta galva. Mano organizmas gana gerai ištveria karštį, sunkias fizines sąlygas, tačiau sunkiai ištveria oro trūkumą. Prireikė kelių dienų, kad prisitaikytų ir pasijusčiau geriau. Nors buvo komandų, kurios važiavo su deguonies kaukėmis.“
Gamtos saugojimui – vis didesnis dėmesys
Laukinės Pietų Amerikos gamtos grožio ir ekologinės pusiausvyros išlaikymui skiriama vis daugiau pastangų.
„Apie ekologiją Dakare ir kalbama, ir investuojama, ir daroma daug, – sako A. Juknevičius. – Šiemet pasirašėme šūsnį dokumentų, įpareigojančių tinkamai tvarkyti automobilines atliekas. Visų lenktynių metu dirbo didžiulė organizacija, kuri tvarkė trasas, prižiūrėjo bivuakus – lauko stovyklas. Kiekviename iš jų buvo įrengtos tepalų, filtrų, kitų automobilio atliekų surinkimo talpos.“
Ralio dalyviams už ekologinių įsipareigojimų nesilaikymą grėsė nemažos baudos. Vien už automobilio padangos palikimą smėlynuose grėsė bauda nuo 1000 eurų. Lenktynių trasos taip pat formuojamos siekiant, kad gamtai daroma žala būtų kiek įmanoma mažesnė, nebūtų trukdoma gyventojams.
„Žalvaris Dakar team“ lyderis sako, kad švara ir tvarka jų komandoje – taisyklė ir be organizatorių įpareigojimų. Pagal griežtą vidinį komandos susitarimą, visos automobilinės atliekos, įskaitant skysčius, tepalais suteptas šluostes, yra kruopščiai surenkamos, sudedamos į specialias talpas ir atiduodamas atliekų tvarkytojams bei perdirbėjams. Todėl lenktynininko įsitikinimu, Lietuvoje organizuojamo projekto „Esu atsakingas vairuotojas“, skatinančio vairuotojų dėmesį tinkamam jų automobilių atliekų tvarkymui, nuostatų laikymasis turėtų būti kiekvieno vairuotojo garbės reikalas.
„Man gamtos saugojimas ir švara – vidinės kultūros reikalas. Tai buvau auklėtas pats, taip auklėju ir savo vaikus. Išvažiavę į gamtą stovyklauti, vietoje, kurioje įsikuriame, sutvarkome ne tik savo, bet ir jau atvykus rastas šiukšles. Mano vaikai žino, kad net obuolio graužtuko negalima išmesti ne į šiukšliadėžę. Gamtą privalome gerbti ir tai negali būti mados reikalas“, – įsitikinęs A. Juknevičius, todėl griežtėjanti priežiūra Dakaro ralyje jam atrodo natūralus ir būtinas dalykas.
Automobilio ateitis kol kas neaiški
Paklaustas, koks likimas laukia ralį atlaikiusio „Mebar“, A. Juknevičius atsako, kad kol kas neaiškus. Galbūt automobilis bus parduotas, o galbūt net dar kartą veš Dakaro trasa „Žalvaris Dakar team“ komandą. Tiesa, svajonės apie „rimtesnį“ – galingesnį ir patikimesnį, automobilį aktyviai sukasi A. Juknevičiaus galvoje.
Kad kitąmet galima būtų važiuoti priekyje ir nekvėpuoti varžovų sukeltomis dulkėmis, kasmet pridarančiomis nemažai problemų lenktynių dalyviams, reikia automobilio, kuris ne gestų kiekvieną ralio dieną, bet leistų išlaikyti greitį ir važiuoti pirmajame dvidešimtuke.
Beje, „feš feš“ smėlio dulkės nėra natūralus dalykas. Jos pakyla iš kietos smėlio plutos, supluktos saulės ir lietaus, pravažiavus dideliam srautui galingų ralio automobilių. Pakeltas smėlis virsta visur besiskverbiančiomis, nosį ir akis kemšančioms į miltus panašiomis dulkėmis. Šis dulkių kamuolys smarkiai apriboja kelio matomumą – važiuojant tokiomis sąlygomis, vairuoti tenka pusiau aklomis – matosi vos keli metrai į priekį.
