Tik vienas pavyzdys: jauna mama visai dienai namuose palieka kūdikį, kurį ateina pamaitinti kaimynė. Mama dirba, stengiasi, kad būtų iš ko gyventi, bet nesupranta, kad vaikas patiria vienatvės siaubą.
Ką su šia mama daryti? Specialistams klausimų nekyla – mokyti atliepti vaiko poreikius, aiškinti, kas jam dabar yra ir augant bus svarbu. Tačiau tuo pat metu pripažįstama – Lietuvoje tėvų įgalinimo sistemos nėra. Norinčių būti globėjais taip pat, todėl vaikai paimami tik kraštutiniais atvejais. Visais kitais užsimerkiama – kad akių nebadytų nelaimingiausių Europoje Lietuvos vaikų kančia.
Individualiosios psichologijos instituto vadovės dr. Rasos Bieliauskaitės, psichiatrės-psichoterapeutės Godos Bačienės ir Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos prezidentės Rasos Kardaitės-Vėlyvienės klausėme, kodėl vaiko paėmimas iš šeimos mažesnė žala už gyvenimą su tėvais, kurie gal ir myli, bet dėl kažkokių priežasčių nėra pajėgūs tinkamai rūpintis, turi priklausomybių ar tiesiog neišmokę valdyti savo emocijų, stokoja socialinių įgūdžių?
Išskirtinė teisė ar pareiga?
Kaip pastebi psichologė, net mylintys ir atsidavę tėvai ne visada sugeba atskirti, kur jo poreikis, o kur vaiko.
„Kartais žmonės galvoja, kad buvimas tėvu ar motina suteikia išskirtinių teisių į vaiką. Iš tiesų tai suteikia išskirtines pareigas – tinkamai vaiku rūpintis, kad būtų patenkinta jo prigimtinė teisė augti ir skleistis pagal turimas galimybes“, – akcentavo dr. R Bieliauskaitė.
Pasak DELFI pašnekovės, gyvenimas su fizinę ir emocinę prievartą taikančiais suaugusiais tikrai labai žaloja vaikus: „Tai neginčijamai įrodytas faktas, nekalbant apie fizines bausmes. Bet koks vaiko žeminimas yra emocinė prievarta, kuri kenkia ne mažiau už fizinę. Tėvų gebėjimas organizuoti vaikų kasdienį gyvenimą irgi yra labai svarbus“.
Nesupranta arba nesugeba išmokti
Dr. A. Bieliauskaitė nėra įsigilinusi į Norvegijos sistemą ir konkrečius atvejus, kurie pastaruoju metu kelia daug diskusijų.
„Tačiau net ir nežinodama detalių, galiu pasakyti, kad tėvų elgesys, kai apgaule ar prievarta paimamas vaikas iš globėjo šeimos, neatliepia vaiko poreikių. Atvirkščiai, tai sukelia jam labai daug neigiamų jausmų, pasimetimo, baimės. Tik legaliais būdais galima tokius dalykus aiškintis, o išsiaiškinus įgyvendinti priimtus kompetentingus sprendimus. Panašu, kad šiuo atveju tėvai savo emocinius poreikius pastatė aukščiau negu vaiko“, – mano dr. R. Bieliauskaitė.
Daugelis tėvų yra atsakingi, rūpestingi, sugeba tinkamai organizuoti vaiko gyvenimo sanklodą, tačiau, psichologės žodžiais, visuose visuomenėse yra nedidelė dalis tėvų, kurie arba nesupranta, kad jiems reikia kitaip elgtis su savo atžalomis arba ir suprasdami nesugeba to išmokti. Tokiais atvejais vaiko apsauga yra aiški – suteikti jam galimybes sveikai augti su kitais jį globojančiais suaugusiais.
Vaiko paėmimą iš tėvų į globėjų šeimą specialistė vadino išskirtine kraštutine priemone, taikoma, kai kitos neveikia, kai tėvai nebendradarbiauja su vaiko teisių tarnybomis.
Sovietmečio žaizdos
Paklausta, ar bandymai mokyti žmones tėvystės įgūdžių nėra kova su vėjo malūnais, Individualiosios psichologijos instituto vadovė sakė, kad ne: „Lietuvoje gyvenantys žmonės yra patyrę daug įvairių traumų ir išgyvenimų. Sovietinės okupacijos metai buvo seniai, tačiau jų pasekmes jaučiame iki šiol – kartais tai gali būti baimė reikšti jausmus, negalėjimas pasitikėti valdžia, valstybe, suvokti gyvenimo stilių ir būdų įvairovės. Todėl manau, kad Lietuvoje tėvų mokymas yra ypatingai svarbus“.
„Svarbu yra dirbti su tėvais, juos mokyti, bet tam jie turi norėti šito ir suprasti poreikį. Turi būti sistema, skatinanti tai daryti. – pabrėžė dr. R. Bieliauskaitė. – Pavyzdžiui, JAV kai skiriasi šeima, kurioje yra vaikų, abu tėvus įstatymai įpareigoja lankyti išsiskyrusių tėvų grupę, kad savo elgesiu padėtų vaikams įveikti skyrybų krizę“.
Požymiai, kad vaikas kenčia
„Vaikas nuo gimimo užmezga individualų santykį su mama, tėčiu, močiute ar kitais artimais žmonėmis. Ir kiekvienas tų santykių nutraukimas labai traumuojantis vaiką, tėvus. Jeigu ryšio nutraukimas nėra perdirbamas – nesuprantama, kodėl tai buvo padaryti, vaikui labai trukdo vystytis. Dar sudėtingiau, jei vaikais kelis kartus perkeliamas iš vienos globėjų šeimos į kitą. Taip jis gali prarasti viltį, kad artimas ryšys ką nors reiškia. Vaiką perdavus globėjams, svarbus tėvų bendradarbiavimas ir tolimesnis ryšio su vaiku palaikymas. Neturėjusiems artimo ryšio sunku jį kurti. Tokie žmonės gali elgtis pavojingai, stokoti jautrumo savo vaikų poreikiams“, – komentavo psichiatrė.
Kaip pavyzdį G. Bačienė minėjo visai darbo dienai namuose kūdikį vieną palikdavusios mamos atvejį. Moteris stengėsi išlaikyti darbą, bet nesuvokė, kad vienas visai dienai paliktas kūdikis išgyvena siaubą. Tyrimais įrodyta, kad toks elgesys labai žaloja.
„Vertindami tėvų santykį su vaiku specialistai žiūri, ar jam skiriama pakankamai laiko, ar jis nėra žeminamas, nepatiria smurto. Labai svarbi ir paties vaiko būklė – ar yra simptomų, kurie rodytų vaiko kančią: dėmesio sutrikimus, įtampą, kuri reiškiasi kaip nagų graužimas, šlapinimasis į lovą ir kt. Atrodo, tai „ne tragedija“, tačiau gali atspindėti, kad vaikas kenčia ir savyje tos įtampos nebeišlaiko“, – komentavo psichiatrė.
Pastebėjus minėtus simptomus, pradedamas šeimos padėties tyrimas, įvertinama, kokios jai reikia pagalbos, duodama laiko padėčiai pagerinti.
Kodėl išskiria emigrantus
„Paprastai kiekviena situacija vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant į konkrečią šeimą, jos gyvenimo sąlygas. Beje, kalbant apie Norvegijos atvejį, emigracijos faktas akcentuotas ne todėl, kad ten kažkaip kitaip būtų žiūrima į lietuvius, bet dėl to, kad emigracijoje žmonės apskritai sulaukia mažiau palaikymo iš aplinkos, gyvena didesnėje įtampoje. Kaip padėti žmogui, kuris gyvena naujose sąlygose – jau problema. Svetur gyvenančiųjų gebėjimas pasirūpinti vaikais gali būti susiaurėjęs, nes visų pirma reikia įsitvirtinti. Tai įvardijus ieškoma, kaip šeimoms padėti“, – kalbėjo psichiatrė-psichoterapeutė.
Specialistės nuomone, negalima sakyti, kad Norvegijoje atiminėjami vaikai. Visų pirma jų šeimas stengiamasi įgalinti geriau jais rūpintis ir šiam tikslui pasiekti pasitelkiama daug daugiau priemonių, nei Lietuvoje.
Mane mušė ir aš mušiu
„Pas mus šeimų įgalinimas, tėvų mokymai yra gana naujas dalykas ir tokios pagalbos prieinamumas – labai ribotas. Nėra taip, kad mokymuose galėtų dalyvauti visos šeimos, kurioms to reikia, ir būtų stebima jų pažanga. Norvegijoje toks monitoringas yra itin griežtas. Pagal rezultatus sprendžiama, ar vaiko tėvai pripažįsta, kad turi problemą. Pas mus į siūlymą lavinti tėvystės įgūdžius vis dar žiūrima pro pirštus: „Aš ir taip viską žinau. Mane mušė ir aš mušiu, o tuose kursuose nesąmones šneka“, – kalbėjo psichiatrė-psichoterapeutė.
Globėjų Lietuvoje trūksta, paimti vaikus ir atiduoti į globos namus – kraštutinė priemonė, todėl, G. Bačienės žodžiais, mes tiesiog užmerkiam akis matydami vaikų kančią.
Pasak psichiatrės, negerai, jei 2-3 metukų vaikas darželyje kasdien paliekamas po 10 valandų. „Tai vaikui žalinga, bet visi užmerkia akis, nes tėvai turi dirbti. Tačiau matant tokius dalykus akys užmerkiamos ne visur“, – lygino specialistė.
Lietuvoje darželiai ar mokyklos į Vaiko teisių apsaugos tarnybą nesikreipia dėl to, kad mažylis mikčioja ar kramto nagus. „Geriausiu atveju auklėtojos pasako tėvams ir šie, jeigu rūpinasi, bando spręsti problemą. Tačiau neretai nesureikšmina: „Ir aš mikčiojau, ir aš nagus kramčiau, nieko tokio“. Arba pasiteisina: „Pas mus visi šeimoje šlapinosi į lovą“. Tai nėra geri simptomai, bet Lietuvoje daug į ką per ilgai nekreipiama dėmesio“, – apgailestavo vaikų ir paauglių psichiatrė.
G. Bačienės nuomone, mes paliekame vaikus žalojantiems tėvams todėl, kad neturime galimybių jiems padėti.
„Norvegija pasirinkusi tėvų įgalinimo kelią. Jeigu jie nesikeičia, tada atima vaikus. Lietuvoje mes neturime pakankamai pajėgumų, todėl žiūrėdami į „vidutinius atvejus“ užsimerkiame. Vaikus iš šeimos paimame tik kraštutiniais atvejais, tačiau ne todėl, kad tokia politika, o todėl, kad Lietuvoje neišvystyta pagalbos šeimai sistema“, – įsitikinusi psichiatrė-psichoterapeutė.
Gimsta mylėdami ir nori būti mylimi
„Ne visi neišmokę valdyti savo emocijų, stokojantys socialinių įgūdžių nesistengia auginti ir mylėti savo vaikų. Kita vertus, negalime sakyti, kad visi neturintys priklausomybių, geros reputacijos žmonės sugeba tinkamai rūpintis savo vaikais. Ar tikrai šeimose, kur žmonės užima aukštas pareigas, kvepia, gražiai rengiasi ir tarsi moka valdyti emocijas, visi vaikai laimingi? Nesutrikę? Laisvi? Nestokojantys atsakomybės? Ar visi jie patiria meilę?“ – kėlė klausimus R. Kardaitė-Vėlyvienė. – Taip, jie įsisavina priimtus socialinio elgesio modelius, tačiau ar tikrai visada auga sveikoje, nežalojančioje aplinkoje?“
Nori keisti vaiko elgesį, bet ne savo
Tėvų grupių vadovų intervizorė pati konsultuoja vaikų ir paauglių tėvus. Tai, kad žmonės kreipiasi į specialistus dėl vaikų problemų, rodo rūpestį. Tačiau, kaip pastebi R. Kardaitė Vėlyvienė, neretai iš specialisto tikimasi mistinės piliulės, kuri pagerins jų ir vaikų santykius.
„Neretai tėvai siekia pakeisti vaikų elgesį, bet ne visada nori keistis patys. Net ir specialistams kartais dėl to nusvyra rankos“, – sakė DELFI pašnekovė.
Specialistei neliko klausimų dėlto, kad vaikus būtina apsaugoti nuo smurto. Kaip tai daryti – jautrus ir subtilus klausimas.
„Apie paėmimą iš šeimų bijau kategoriškai kalbėti. Tačiau aišku viena: ten, kur šiluma, meilė, bendradarbiavimas vaikui bet kokiu atveju geriau. Ir jeigu į tokią šeimą patekęs vaikas iš pradžių priešinsis ir pyks, visokiausiais būdais bandydamas parodyti, kad jam daug kas nepriimtina, taikant demokratinius auklėjimo principus, kur atsižvelgiama į žmogų, lygiavertį santykį, skatinamas bendradarbiavimas, atsakomybės jausmas, leidžiama žmogui pajusti savo elgesio pasekmes – vaikai pats įsitrauks į tokią šeimą ir norės būti jos dalis“, – įsitikinusi R. Kardaitė-Vėlyvienė.