Šiaudiniai sodai: jie niekada nebuvo ir negali būti vien interjero detalė

Šiau­dų pa­nau­do­ji­mas se­no­vė­je iš tie­sų bu­vo la­bai pla­tus. Be­ne pats sub­ti­liau­sias to pa­vyz­dys – šiau­di­niai so­dai. Kaip pa­ste­bi Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė, mū­sų die­no­mis so­dų vė­ri­mo tra­di­ci­ja pa­ma­žu at­gims­ta, kiek­vie­na­me kraš­te ga­li­ma ras­ti ke­le­tą kruopš­čių mo­te­rų, tau­to­dai­li­nin­kių, gai­vi­nan­čių so­dų fe­no­me­ną. Tie­sa, jis bū­din­gas ne vien lie­tu­viams – so­dus ri­ša ir lat­viai, es­tai, bal­ta­ru­siai, suo­miai, ki­tos tau­tos.

„Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad tu­ri­me iš­ties su­dė­tin­gų šios va­di­na­mo­sios sak­ra­li­nės ge­o­met­ri­jos pa­vyz­džių. Kal­bant apie re­gio­ni­nius skir­tu­mus pa­čio­je Lie­tu­vo­je, bū­tų sun­ku juos iš­skir­ti. So­dų ty­ri­mų yra la­bai ma­žai, o ir se­nų­jų pa­vyz­džių dėl me­džia­gos tra­pu­mo ne­daug be­iš­li­kę, tad šis klau­si­mas dar lau­kia pla­tes­nės ana­li­zės. Ta­čiau daž­niau­siai, iš­mo­kus šiau­di­nio so­do ri­ši­mo tech­ni­kos, be­lik­da­vo pa­si­kliau­ti vaiz­duo­te, ku­ri ir pro­jek­tuo­da­vo bū­si­mą šiau­di­nį kū­ri­nį. Aiš­ku tik vie­na – steng­ta­si iš­lai­ky­ti tam tik­rą struk­tū­rą, su­da­ry­tą iš at­ski­rų sfe­rų: vir­šu­ti­nės – ant­že­mio, vi­du­ri­nės – že­mės ir apa­ti­nės – po­že­mio. Ši vi­su­ma at­spin­di ide­a­lią pa­sau­lio tvar­ką“, – ti­ki­na R.Sta­ne­vi­čiū­tė, pla­čiai at­vė­ru­si Et­no­gra­fi­nių re­gio­nų me­tų var­tus ir pa­kvie­tu­si į Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­reng­tą pa­ro­dą „Šiau­di­niai ste­buk­lai“.

Šian­dien pri­sta­to­me Dzū­ki­jos tau­to­dai­li­nin­kes, šiau­di­nių so­dų meist­res Lai­mą Sa­viš­če­vie­nę, Li­ną Ži­vat­kaus­kai­tę-Ža­liaus­kie­nę ir Ma­ry­tę Gi­le­vi­čienę.

Su­kū­ru­si sa­vo tech­no­lo­gi­ją

„Dir­bant prie so­do rei­kia ir riš­ti, ir ver­ti. Šio ama­to iš­mo­kau iš sa­vo mo­čiu­tės Onos Za­lans­kie­nės, gy­ve­nu­sios Da­vai­niš­kių kai­me. So­dų iš­ti­sai ji ne­ri­šo, ūky­je bu­vo ki­tų dar­bų. Vai­kui už­si­fik­suo­ja vis­kas, ką ma­tė, ką jau­tė, ir tar­si į len­ty­nė­les su­si­de­da. O kai at­ei­na lai­kas, jos at­si­ve­ria ir ran­di, ko tau rei­kia. Mud­vi ne tik so­dus ri­šo­me – mar­gin­da­vo­me kiau­ši­nius, daž­niau­siai vaš­ku, ir da­žy­da­vo­me ža­lia, rau­do­na, juo­da spal­vo­mis. Taip juos mar­gi­nu iki šių die­nų. O so­dai? Ne­ri­šau jų il­gai, nors kir­bė­jo ta min­tis“, – pa­sa­ko­ja Ma­ry­tė Gi­le­vi­čie­nė.

Kai už­au­go trys duk­ros ir sū­nus, kai bai­gus val­diš­kus dar­bus su­grį­žo į vy­ro tė­viš­kę Meš­ka­sa­lį prieš ko­kius še­še­rius me­tus, mo­te­ris ėmė ir ati­da­rė tą len­ty­nė­lę, sau­gan­čią vai­kys­tės re­gi­nius. Tė­ve­lio ma­mos bū­ta kan­trios, iš­min­tin­gos. Ir da­bar, kai min­tys pra­de­da skrai­džio­ti pri­si­mi­ni­muo­se, Ma­ry­tei šir­dį už­lie­ja ma­lo­ni ši­lu­ma nuo anuo­met pa­tir­tų mo­čiu­tės pa­gy­ri­mų, pa­ska­ti­ni­mų. Da­bar pa­ti sa­vo tech­no­lo­gi­ją su­kū­ru­si – kad ir kaip dirb­tų, re­zul­ta­tas vis tiek ge­ras.

„Tė­vai ūkio dar­bų tu­rė­jo, se­ne­liams su anū­kais ben­drau­ti dau­giau tek­da­vo. Ta­čiau vi­sa šei­ma mo­kė my­lė­ti gam­tą, ją tau­so­ti. Taip ir aš da­bar į lau­kus kar­vu­tės melž­ti su žir­klė­mis ar pei­liu­ku ei­nu, kad pa­ti­ku­sios gė­le­lės ne­rei­kė­tų ran­ka skin­ti. Pa­pras­tai su pluoš­te­liu smil­gų su­grįž­tu. Da­bar, kai ir vėl vi­si lau­kai ta­po dir­ba­mi, tik ant kal­no, ant dir­vo­no ma­no smil­gos au­ga, bet sau­le­lės daug gau­na, tie­sios, stip­rios už­au­ga“, – su di­de­le mei­le kal­ba Ma­ry­tė.

Tau­to­dai­li­nin­kė so­dus ve­ria iš plo­ny­čių aša­rė­lių stie­be­lių, tad jos so­dai pri­me­na ju­ve­ly­ro kū­ri­­nius – leng­vi, ažū­ri­niai, tvar­kin­gi ir baig­ti. Mo­te­ris tei­gia, kad jau pra­dė­da­ma so­dą min­ty­se ma­to, koks jis ra­sis, ir pa­ma­žu pil­do tą vi­zi­ją. Kar­tais vi­sai ne­ti­kė­tai min­tis pa­kryps­ta, kū­ri­nys pra­džiu­gi­na nau­ja iš­vaiz­da.

Tik žie­mą ir tik jos va­ka­rais

Ko­dėl so­dų meist­rė sa­vo dar­bams pa­si­rin­ko to­kią ne­įpras­tą gam­ti­nę me­džia­gą?

„Ant ma­no kal­ne­lio jų au­ga la­bai daug. Pa­pū­tus vė­je­liui jų lau­kas var­sa nu­vin­giuo­ja. Pa­si­žiū­rė­jau, ko­kios gra­žios, ko­dėl iš jų ne­pa­ban­džius? Pa­ti­ko dirb­ti. Par­si­ne­ši, kol su­kar­pai, kiek tą stie­be­lį pa­glos­tai, jo gro­žiu pa­si­gė­ri. Da­riau ir iš šiau­dų, ir iš nen­drių, bet ma­lo­niau­sios – aša­rė­lės. Stie­be­lius ruo­šiu rug­pjū­tį, rug­sė­jį, o prie vė­ri­mo pri­sė­du tik žie­mą ir tik jos va­ka­rais. La­bai ge­ras už­si­ė­mi­mas, tai ma­no vais­tai nuo vi­sų li­gų. Prie vie­no so­do, kai vis­kas jau pa­ruoš­ta dar­bui, dviem sa­vai­tėms su tru­pu­čiu pri­sė­du. Pa­pras­tai so­dai ve­ria­mi nau­do­jant li­ni­nį siū­lą, bet šis per sto­ras aša­rė­lių stie­be­liams. Į plo­nos ada­tos sky­lu­tę ten­ka ver­ti med­vil­ni­nį, akys jau ne­be to­kios kaip jau­nys­tė­je, kar­tais, kol įve­riu, už­trun­ku. Il­go siū­lo taip pat ne­ga­li įsi­ver­ti, nar­plio­ja­si“, – ma­lo­nius var­gus iš­sa­ko pa­šne­ko­vė.

Šian­dien jos so­dai su­ka­bin­ti kam­ba­ry­je prie lu­bų. Taip ka­bo­jo ir pas mo­čiu­tę. Anks­čiau, pa­sak Ma­ry­tės, bu­vo la­bai ge­rai, kai so­dai ka­bo­da­vo virš vai­ko lo­ve­lės ar sta­lo. Tų tra­di­ci­jų ban­do lai­ky­tis ir da­bar. Jos na­mai prie eže­ro, ge­ro ke­lio. Lan­ky­to­jai daž­nai už­klys­ta pa­si­gė­rė­ti, at­si­ran­da pra­šan­čių­jų pa­mo­ky­ti. Ir mo­ki­nu­kų pri­si­ren­ka. Tau­to­dai­li­nin­kė iš kar­to pa­ste­bi, ku­ris lin­kęs prie to­kio ama­to. Kar­tą pas ją ap­si­lan­kė jau­na mo­te­ris. Il­gai žiū­rė­jo į so­dus, tar­si me­di­ta­vo, o pas­kui ta­rė: „Dėl to­kios aki­mir­kos ver­ta Lie­tu­vo­je gy­ven­ti.“

„Žmo­nėms tu­rė­tų ge­ra bū­ti ste­bint so­dus. Tiek tuo­se stie­be­liuo­se sau­lės ener­gi­jos su­kaup­ta! O ir aš nie­ka­da su blo­go­mis min­ti­mis šio dar­bo ne­si­i­mu. Pik­tas ar sku­bė­da­mas nie­ko ge­ro ne­pa­da­ry­si. Tie­siog lau­kiu tų gra­žių va­ka­rų“, – tei­gia Ma­ry­tė.

Jos se­ne­liai iš vi­sų ja­vų la­biau­siai ver­ti­no ru­gius. Mo­čiu­tė iš jų so­dus ri­šo, die­du­kas Zig­mas sė­tu­ves py­nė, raiš­te­lį prie jų pri­tvir­tin­da­vo, kad ant kak­lo sė­jant pa­si­ka­bin­ti ga­lė­tum. Ir vy­ras An­ta­nas iš jų ge­bė­ji­mų bei mei­lę gam­tai pa­vel­dė­jo, ir jųd­vie­jų su Ma­ry­te vai­kai kū­ry­bin­gi.

Šiau­di­nis so­das į na­mus ne­ša lai­mę

– Kiek me­tų esa­te įsi­jau­tu­si į šią veik­lą? Ko­kia bu­vo pra­džia? – tei­rau­juo­si mer­ki­niš­kės tau­to­dai­li­nin­kės, so­dų ri­šė­jos Lai­mos Sa­viš­če­vie­nės.

– Į ma­no na­mus šiau­di­niai so­dai at­ke­lia­vo dau­giau ne­gu prieš du de­šimt­me­čius. Pra­dė­jau nars­ty­ti so­dus ir da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be šio už­si­ė­mi­mo. Ko ge­ro, sun­kiau­sias ir ne­įdo­miau­sias dar­bas yra pa­si­ruoš­ti me­džia­gą šiau­dų vė­ri­mui. Dzū­ki­jos smė­ly­nuo­se ja­vai už­au­ga ga­nė­ti­nai pras­ti. Svar­biau­sia ru­gius lai­ku nu­pjau­ti ir ge­rai iš­džio­vin­ti. Šiau­di­nes ka­lė­di­nes žvaigž­des ka­bi­nu lan­ge, kad sau­lės spal­va švie­čian­tis šiau­di­nu­kas įneš­tų į na­mus švie­sos ir džiaugs­mo. Šiau­di­niais žais­liu­kais ir gir­lian­do­mis puo­šiu Ka­lė­dų eg­lu­tę.

– Pin­da­ma ar kur­da­ma nau­ją daik­tą kaip jį va­di­na­te – so­du, so­de­liu, šiau­di­nu­ku? Kiek ap­skri­tai esa­te su­kū­ru­si so­dų? Koks jų li­ki­mas – gal par­duo­da­te, do­va­no­ja­te?

– Va­di­nu šiau­di­niu so­du. Su­kū­ru­si esu tik­rai jau daug – net ne­skai­čia­vau, bet per šim­tą. 2014 me­tais ke­lia­vau į Vo­kie­ti­ją – Bad Ibur­go ben­druo­me­nę mo­kiau so­dų ri­ši­mo pa­slap­čių, ten pa­do­va­no­jau. Ma­no so­dai puo­šia Eu­ro­pos Par­la­men­tą Briu­se­ly­je.

2013 me­tais sa­vo dar­bų at­li­ki­mo tech­ni­ką de­monst­ra­vau pa­sau­li­nė­je tu­riz­mo mu­gė­je Lon­do­ne. Jų yra Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke, Va­rė­nos tech­no­lo­gi­jos ir ver­slo mo­kyk­lo­je. Ne­ma­žai iš­ke­lia­vę do­va­noms ves­tu­vių, krikš­ty­nų, Ka­lė­dų pro­go­mis.

– Ar tu­ri­te ko­kių nors ri­tu­a­lų? Ko­kios min­tys kir­ba dir­bant? Kiek die­nų, mė­ne­sių už­trun­ka­te prie vie­no so­do?

– Min­tys la­bai iš­sig­ry­ni­na, iš­si­va­lo. Su­si­kau­pi­mas ir ra­my­bė pa­de­da kur­ti. Nie­kad ne­sė­du riš­ti so­do blo­gos nuo­tai­kos, nes šiau­das ne­klau­so, ski­li­nė­ja, siū­las sun­kiai ve­ria­si, nes aš ve­riu be ada­tos ant li­ni­nio siū­lo. Ma­žes­nį so­de­lį, kai yra įkvė­pi­mas ir jau pa­ruoš­tos me­džia­gos (joms pa­ruoš­ti rei­kia dvie­jų treč­da­lių lai­ko), ga­liu su­ver­ti ir per pus­die­nį. Di­des­niam so­dui rei­kia ir vi­so mė­ne­sio va­ka­rų.

– Ko dau­giau­sia pa­rei­ka­lau­ja šis ar­chi­tek­tū­ri­nis tri­ma­tis kū­ri­nys – su­si­kau­pi­mo, kan­try­bės, pa­tir­ties?..

– Tik­riau­siai vis­ko, ką iš­var­di­jot. Dar ati­du­mo, kruopš­tu­mo ir ra­my­bės. O ta­da, vis­ką su­dė­jus ir ga­vus kū­ri­nį, lie­ka be­ga­li­nis džiaugs­mas. Nors kar­tais re­zul­ta­tas ne vi­sa­da džiu­gi­na, ta­da dar ką nors po ke­le­to die­nų pri­ku­riu ir pa­pil­dau.

– Ko­kias so­dų for­mas la­biau­siai mėgs­ta­te? Ar skai­čiuo­ja­te, kiek su­ve­ria­te šiau­de­lių?

– Mėgs­tu pi­ra­mi­dės ir žvaigž­dės for­mas. Šiau­de­lių ne­skai­čiuo­ju, bet di­de­lia­me so­de jų bū­na apie tūks­tan­tis ir dau­giau.

– Anks­čiau tai bu­vo tar­si krai­tis, per­duo­da­mas tė­vų vai­kams. Ko­kia šian­die­nos so­dų pa­skir­tis – in­ter­je­ro de­ta­lė ar tik tau­to­dai­lės pa­ro­dų ob­jek­tas?

– Dzū­ki­jos kraš­te nuo se­no puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, ama­tai. Tai bū­din­ga ir so­dams. Tra­di­ci­ja Dzū­ki­jo­je na­mus pa­si­puoš­ti prieš Ve­ly­kas, Ka­lė­das, pa­si­da­ry­ti šiau­di­nių žais­lų eg­lu­tei. Vi­sa tai ir sten­giuo­si dirb­da­ma Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke puo­se­lė­ti, sau­go­ti, per­duo­ti jau­nes­nėms kar­toms. Ide­a­lios tvar­kos sim­bo­lis – so­das – taip mėg­tas do­va­no­ti. Jis vi­suo­met bu­vo ne tik na­mų puoš­me­na, bet ir lai­mės į juos ne­šė­jas.

– Ko­kius šiau­dus daž­niau­siai nau­do­ja­te? Gal pa­ti juos ir pa­si­ruo­šia­te?

– Nau­do­ju ru­gi­nius šiau­dus. Pa­sė­ja ir nu­pjau­na ma­no vy­ras Ni­ko­la­jus prie so­dy­bos „Ši­las“ mū­sų skly­pe­ly­je, su­ri­ša juos į pė­dus, iš­džio­vi­na­me, o jau pas­kui kar­pau, va­lau, rū­šiuo­ju aš pa­ti. Pa­ruo­šia­ma­sis dar­bas ga­nė­ti­nai il­gas, sun­kus ir nuo­bo­dus, o ri­ši­mas – ma­lo­nu­mas ir kū­ry­ba.

– Ko­kie so­dų sim­bo­liai mėgs­ta­miau­si – paukš­tis, sau­lė, žvaigž­du­tė?

– Mėgs­tu vis­ką. Šiau­das la­bai pa­tin­ka. Da­rau ir sau­lu­tes, ir paukš­te­lius, ir so­dus, ir pa­veiks­lus iš ly­gin­to šiau­do.

Šiau­di­niai so­dai – gy­vi pa­vyz­džiai, kaip se­kant se­no­lių tra­di­ci­ja ga­li­ma pa­si­puoš­ti na­mus dir­bi­niais, ku­riuo­se glū­di gi­li pras­mė. Si­met­ri­jai iš­lai­ky­ti itin svar­bu šiau­de­lių pa­ruo­ši­mas – jie tu­ri bū­ti vi­si kaip vie­nas – vie­no­do il­gio, sto­rio, spal­vos. Jei va­sa­ros pa­bai­go­je pra­žiop­so­jai mo­men­tą, kai ja­vai įgau­na gra­žiau­sią auk­si­nę spal­vą, teks lauk­ti ki­tų me­tų. O jei­gu spė­jai tin­ka­mų šiau­de­lių pri­si­rink­ti, kad su­ver­tum di­de­lį ir puoš­nų so­dą, pri­reiks dau­giau nei mė­ne­sio.

– Se­kė­jų tu­ri­te? Ar kiek­vie­nas ga­li iš­mok­ti šio me­no?

– Iš­mok­ti ga­li kiek­vie­nas, tik kan­try­bės ma­žai kas tu­ri. Jau­ni­mas da­bar no­ri grei­to re­zul­ta­to ir už­dar­bio. Sten­giuo­si mo­ky­ti jau­nus žmo­nes ir ieš­ko­ti se­kė­jų. Džiau­giuo­si, kad nors vie­nas iš šim­to už­si­ka­bi­na.

– Trum­pai pri­sta­ty­ki­te sa­ve, sa­vo po­mė­gius.

– Esu Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko ir Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to di­rek­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, Va­rė­nos tech­no­lo­gi­jos ir ver­slo mo­kyk­los mo­ky­to­ja. Vi­suo­me­ni­nė veik­la ga­na pla­ti – Lie­tu­vos me­no kū­rė­jų są­jun­gos na­rė, Lie­tu­vos ūki­nin­kių drau­gi­jos ta­ry­bos na­rė, Mer­ki­nės mies­te­lio ben­druo­me­nės ta­ry­bos na­rė, Gi­dų gil­di­jos na­rė, ser­ti­fi­kuo­ta ama­ti­nin­kė.

Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke daž­nai mo­kau vai­kus ir su­au­gu­siuo­sius ama­tų, ku­riuos pa­ti mo­ku: šiau­di­nių so­dų ri­ši­mo, kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo vaš­ku, ver­bų ri­ši­mo, puokš­čių iš sau­sų au­ga­lų da­ry­mo, pa­veiks­lų kom­po­na­vi­mo, žva­kių lie­ji­mo. Or­ga­ni­za­vau ama­tų sto­vyk­las. Ra­šiau pro­jek­tus „Tra­di­ci­niai ama­tai ir ver­slai Dzū­ki­jo­je“, „Dzū­ki­jos ku­li­na­ri­nis pa­vel­das“, „Tra­di­ci­niai ve­ly­ki­niai pa­tie­ka­lai“, „Ama­tai Dzū­ki­jo­je“. Mo­kė­mės įvai­rių ama­tų ir ne se­mi­na­ruo­se.

Ėmu­sis šių mo­ky­mų pa­ste­bė­jau, kad per vie­ną die­ną la­bai sun­ku per­teik­ti vi­są in­for­ma­ci­ją apie tam tik­rą ama­tą bei iš­mo­ky­ti jį prak­tiš­kai at­lik­ti. To­dėl ki­lo idė­ja su­reng­ti vi­sos sa­vai­tės ama­tų mo­kyk­lė­lę, kur ne tik bū­tų mo­ko­ma­si ama­tų, bet ir vai­kai tu­ri­nin­gai pra­leis­tų lais­va­lai­kį.

So­das – ne tik gro­žis iš šiau­dų, tai ir dau­gy­bė li­ni­nio siū­lo maz­ge­lių

Sa­ve ir sa­vo kū­ry­bą pri­sta­to Li­na Ži­vat­kaus­kai­tė-Ža­liaus­kie­nė: „Esu tech­no­lo­gi­jų ir vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja, tau­to­dai­li­nin­kė.

Gi­miau ir už­au­gau Vil­niu­je, o vi­sas vai­kys­tės va­sa­ras lei­dau pas se­ne­lius kai­me Laz­di­jų ra­jo­ne. Pa­mi­lau sa­vo ma­my­tės gim­ti­nę ir gy­ve­nu jo­je jau be­veik dvi­de­šimt me­tų.

Ma­no mo­čiu­tė bu­vo pui­ki au­dė­ja, nė­rė nuo­sta­bias „stav­kas“ pa­gal­vėms, ga­lus rank­šluosčiams, te­ta siu­vi­nė­jo stal­tie­ses, ma­my­tė – pui­ki mez­gė­ja. Tai­gi ma­no po­mė­gis rank­dar­biau­ti nuo vai­kys­tės bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mas.

Ne tik ri­šu so­dus, bet ir mez­gu rie­ši­nes, raš­tuo­tas pirš­ti­nes. Da­ly­vau­ju re­gio­ni­nė­se, res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se, tau­to­dai­lės ple­ne­ruo­se, kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, ve­du edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus įvai­riau­sio am­žiaus žmo­nėms – nuo iki­mo­kyk­li­nu­kų iki tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tų.

Žmo­gus ga­li iš­mok­ti vis­ką, ko no­ri, tik rei­kia tru­pu­čio kan­try­bės ir at­kak­lu­mo.

2012 ir 2014 me­tais re­gio­ni­nė­je „Auk­so vai­ni­ko“ pa­ro­do­je ma­no dar­bai (rie­ši­nės ir so­dai) lai­mė­jo ant­ras vie­tas. So­dus ri­šu dar vi­sai trum­pai – tre­jus, ket­ve­rius me­tus. Kad ši veik­la ta­po ma­no gy­ve­ni­mu, tur­būt kal­tas smal­su­mas. Bū­da­ma tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja, tau­to­dai­li­nin­kė, vis ne­pra­lei­džiu pro­gos pa­si­mo­ky­ti ko nors nau­jo. Vie­ni da­ly­kai pa­ten­ka į sky­re­lį „iš­mok­si – ant pe­čių ne­ne­šio­si“, o so­dai ta­po sie­los at­gai­va ir gy­ve­ni­mo bū­du. Lem­tin­gas žmo­gus – Ma­ri­ja Liu­gie­nė, su ku­ria esa­me pa­žįs­ta­mos nuo ma­no gi­mi­mo. Net ne­ga­liu pa­aiš­kin­ti, ko­dėl vie­ną die­ną ap­lan­kiau ją Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cen­tre ir pa­pra­šiau pa­mo­ky­ti. Nuo ta­da ma­no kam­ba­rio pa­lu­bė­je nuo­lat ka­bo pra­dė­tas so­das. Kai bai­giu vie­ną, tuoj at­si­ran­da ki­tas.

Va­di­nu juos so­du, sod­nu, sod­ne­liu, šiau­di­nu­ku, sau­la­le – pri­klau­so nuo dy­džio, for­mos.

Jau su­kū­riau ne vie­ną de­šim­tį so­dų, ga­na sun­ku juos skai­čiuo­ti, nes dy­dis la­bai įvai­rus: nuo ma­žų smul­ku­čių iki 1–1,5 met­ro dy­džio.

Ke­le­tas ne­par­duo­da­mų, ne­do­va­no­ja­mų so­dų ka­bo na­muo­se, taip pat da­rau juos pa­gal už­sa­ky­mus, dar la­bai ge­ra sod­ne­lį do­va­no­ti žmo­gui, ver­ti­nan­čiam šį se­no­vi­nį tra­pų gro­žį. Ma­no dar­bų įsi­gi­jęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, Laz­di­jų kraš­to mu­zie­jus.

Ka­dan­gi esu dar ne vi­sai už­au­gu­sių vai­kų ma­ma ir mo­ky­to­ja, tu­rin­ti pul­ke­lį pa­aug­lys­tės aud­rų blaš­ko­mų auk­lė­ti­nių, ne­la­bai tu­riu lai­ko ypa­tin­giems ri­tu­a­lams, džiau­giuo­si kiek­vie­na lais­ves­ne va­lan­dė­le, ku­rią ga­liu skir­ti kū­ry­bai. Prie vie­no so­do dir­bu la­bai įvai­riai. Ga­li bū­ti ke­le­tas die­nų, ga­li bū­ti ir sa­vai­čių. Jei kū­ri­nys di­de­lis, ten­ka dirb­ti il­giau. Kar­tais ran­kos lyg pa­čios pa­da­ro, kar­tais il­go­kai de­ri­nu de­ta­les, vis ne­gau­da­ma no­ri­mo re­zul­ta­to.

So­dui su­riš­ti te­rei­kia šiau­dų ir kan­try­bės. Šis dar­bas yra ge­nia­liai pa­pras­tas. Kaip ir dau­ge­lį ku­rian­čių žmo­nių, bai­gus kū­ri­nį už­plūs­ta pa­si­ten­ki­ni­mo jaus­mas, su­mi­šęs su ne­ri­mu, nes min­ty­se jau ki­tas dar­bas. La­bai ne­mėgs­tu jaus­mo, kai įgy­ven­di­nus vie­ną idė­ją gal­vo­je ne­kir­ba nau­ja, bet taip bū­na ypač re­tai.

Ma­no so­dai daž­niau­siai pi­ra­mi­dės for­mos. Vir­šu­ti­nė da­lis – dan­gus, apa­ti­nė pi­ra­mi­dė – že­mė su po­že­min nu­kreip­tu smai­ga­liu, tarp dan­gaus ir že­mės – žmo­gaus gy­ve­ni­mas su džiaugs­mais, rū­pes­čiais, var­gais ir sva­jo­nė­mis. Nuo­sta­bu, kad kaip žmo­gaus gy­ve­ni­me, taip ir so­de dan­gus ir pra­ga­ras yra ant vie­nos ašies.

Šiau­dų nie­ka­da ne­skai­čiuo­ju, kaip­gi ku­ria­mą vi­sa­tos mo­de­lį sprau­si į sau­sus ma­te­ma­ti­nius rė­mus?

Se­no­vėj žmo­gus nie­ko ne­da­rė šiaip sau. Vi­si daik­tai tu­rė­jo ar­ba prak­ti­nę, ar­ba apei­gi­nę sak­ra­li­nę pras­mę. So­do pa­skir­tis – har­mo­ni­zuo­ti ap­lin­ką, lem­ti po juo esan­tiems žmo­nėms leng­vą ir sklan­dų gy­ve­ni­mą, dar­nų su­ta­ri­mą. So­das – tai ne tik gro­žis iš šiau­dų, tai ir dau­gy­bė li­ni­nio siū­lo maz­ge­lių, ku­rių kiek­vie­na­me įriš­tas už­kal­bė­ji­mas: ra­my­bės, svei­ka­tos, dar­nos, skal­sos, kan­try­bės... To­dėl so­das nie­ka­da ne­bu­vo ir ne­ga­li bū­ti vien in­ter­je­ro de­ta­lė ar pa­ro­dos eks­po­na­tas.

Ka­dan­gi gy­ve­nu kai­me, šiau­dus vi­sa­da pjau­nu ir ruo­šiu pa­ti. Nau­do­ju ru­gi­nius, ne vel­tui se­no­vėj na­mus jais deng­da­vo, jie tvir­čiau­si. Be to, ru­gys, ru­ge­lis, ru­gu­tis – dau­giau­sia tau­to­sa­ko­je ap­dai­nuo­tas ja­vas. Šiau­das – iš­skir­ti­nė ža­lia­va, ku­ri nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet nie­kur jos ne­nu­si­pirk­si, jei pats ne­pa­si­ruo­šei. Mėgs­tu krapš­ty­tis su smul­kio­mis de­ta­lė­mis, tad ma­no dar­bai daž­nai gau­siai pa­puoš­ti paukš­tu­kais, sau­le­lė­mis, rečiau an­ge­liu­kais. La­bai pras­min­ga paukš­čio sim­bo­li­ka: jis – tar­pi­nin­kas tarp šio ir ki­to pa­sau­lio, bū­da­mas že­mės gy­ven­to­jas, ge­ba pa­kil­ti į sau­lę, o skra­jo­da­mas dan­gu­je ne­ga­li be že­mės. Pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai sa­kau, kad paukš­tis – tai me­ni­nin­ko sie­la – kad ir kaip aukš­tai pa­ky­la, kad ir ko­kia skam­bi gies­mė, vis dar ne­ga­li nu­rim­ti.

Tau­to­dai­lė nė­ra ta sri­tis, ku­ri ke­lia ma­si­nį su­si­ža­vė­ji­mą ar su­trau­kia mi­nias, ta­čiau tu­riu ne vie­ną mo­ki­nį, mo­kan­tį su­ver­ti so­dą, su­riš­ti paukš­te­lį, sau­lu­tę, an­ge­lą, pa­de­dan­tį ves­ti mo­ky­mus mo­kyk­lo­je ar ben­druo­me­nei. Ypač džiau­giuo­si, kad ma­no duk­te­rys taip pat ne­abe­jin­gos šiam me­nui, ma­nau, pa­vyks už­si­au­gin­ti se­kė­jas.

Ir duk­ros, ir mo­ki­nės sėk­min­gai da­ly­vau­ja žie­mos puokš­čių, mo­ki­nių tau­to­dai­lės kon­kur­suo­se, tech­no­lo­gi­jų olim­pia­do­je. Tu­riu ne vie­ną ra­jo­ni­nio, re­gio­ni­nio ir net res­pub­li­ki­nio tu­ro pri­zi­nin­kę bei lai­mė­to­ją. La­bai džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si vi­so­mis sa­vo so­dų ri­šė­jo­mis, kiau­ši­nių mar­gin­to­jo­mis, rie­ši­nių mez­gė­jo­mis, eg­lu­čių kū­rė­jo­mis.“

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!