Antroji visuomenės dalis (ši dalis, manau, gerokai mažesnė) – žvelgiantys plačiau, analizuoja situacija, bando iš kelių nuomonių formuoti savąją. Antrajai grupei žmonių bandyčiau priskirti ir save.
Be to, 10 metų esu „ekonominis“ emigrantas Norvegijoje. Tai reiškia, kad kuriu gyvenimą Lietuvoje, dirbu Norvegijoje, apie pusę laiko praleisdamas ten. Taigi, turiu galimybę matyti ir analizuoti abi puses. Iš pradžių norėčiau dar kartą užtikrinti vieną dalyką – griežti Norvegijos įstatymai tikrai neatsirado dėl imigrantų ir nėra nukreipti prieš juos.
Griežtas požiūris į smurtą (įvairų), alkoholio vartojimą prie vaikų ir pan. atsirado ir įstatais buvo patvirtintas dėl pačiu norvegų turimų problemų. Tarnyba „Barnevert“ atsirado prieš kelis dešimtmečius ir vaiko interesai atsidūrė pirmoje vietoje, sąvoka „Šeima“ tapo nebe tokia svarbi. Šeima gali atrodyti ideali, bet jeigu vaikas jausis nelaimingas ir „Barnevert“ kažkokiu būdu tai sužinos, jie aiškinsis, kodėl taip yra.
Aš pats turiu tris vaikus ir šeima man yra svarbiausias dalykas gyvenime, noriu, kad vaikas ir šeima būtų viena visuma. Norvegijoje – kiek kitaip. Kaip ekonomiškai stipri valstybė, Norvegija yra pakankamai jauna. O prieš tai ji buvo gana laukinis kraštas su savitais įstatymais. Stiprus buvo vyro kultas, kumštis buvo taisyklė nr. 1, o masiškai gaminama naminė „cukrinukė“ taip pat darė įtaką šeimos, vaikų gerovei. Man ir dabar tenka sutikti, vadinkim, seno sukirpimo žmonių, kuriems dabartiniai įstatymai nė motais. Iš vieno tokio prieš gal dvejus metus buvo paimti du vaikai dėl naudojamo smurto (įvairaus pobūdžio). Žmogus nesuprato, ką padarė blogai – juk jis irgi taip buvo auklėtas. Gavo jis, žinoma, nemokamą teisinę pagalbą, bet jo byla, panašu, pralaimėta.
Pakalbėkim apie tautiečius lietuvius. Jie – tikrai verslūs ir darbštūs žmonės, mokantys skaičiuoti. Žinot, jei paprašytum Norvegijoje dirbančio lietuvaičio išvardinti šventines „raudonas“ dienas, jis užsimerkęs jas išpyškintų, nes per jas moka dvigubai. Lietuvis geriau už norvegą žino apie minimalų atlygį, viršvalandžius ir šventines dienas, vaikų pinigus ir kitką, kas tik susiję su finansais. Tai tikrai yra gerai, bet blogai tai, kad tos žinios tuo ir baigiasi.
Toliau gilintis nebūtina, nes tarsi niekas daugiau neliečia. Jie tiesiog gyvena lietuvišką gyvenimą „baliai-festivaliai“, diskutuoja apie blogus darbdavius, keistus norvegus ir panašiai. Ir kokia nuostaba ir nepasitenkinimas būna tada, kai tam tikros tarnybos paklausia: ar viskas gerai? Gal jums reikia pagalbos? Gal turite problemų – spręskime kartu. Lietuviui psichologas yra beveik psichiatras, tai jau praktiškai gultas ir tramdomieji marškiniai. Piktai atsisakoma bet kokios pagalbos (na, nebent tai būtų finansinė), piktai užtrenkiamos durys, pasakant, kad savo problemas galiu išspręsti ir pats. Taip ir gyvenama toliau, galbūt labiau užsitraukus užuolaidas vakarais, galbūt taip nešūkaujant. Bet pikta, pikta ant vietinių, kurie galimai „įskundė“, pradedama kaltinti nesąmoninga sistema ir pan. Na, o Norvegijos tarnybos nepaisant nieko atlieka tyrimus, kurie, žinoma, baigiasi visaip.
Čia galima būtų įterpti mano diskusiją su broliu per neseniai vykusį vaiko gimtadienį. Sako, mano vaikai būtų jau seniai atimti, jeigu Lietuvoje galiotų norvegiški įstatymai. „Na, bet ar tu segiesi diržą vairuodamas automobilį“, – klausiu. Taip. „Važiuoji leistinu (arba stengiesi) greičiu?“ Taip. „Stengiesi laikytis įstatymų?“ Taip. Na, tai kokios problemos būtų laikytis įstatymo ir nevartoti alkoholio prie vaikų, nors jau per jų gimtadienius skirti kuo daugiau laiko, taip sutaupant pinigų, sveikatos ir t.t. Susimąstė… Esmė tokia, kad mes labai mėgstame naujas išmaniąsias technologijas, prisitaikome prie jų, naudojamės ir dalinamės informacija. Bet kada kas nors nutinka mums asmeniškai, mes keistis nenorime, iš karto įsijungia tarsi atstūmimo saugikliai. Iš tikrųjų man liūdna žinoti, kaip toli mes esame nuo norvegų, kurie galbūt drastiškai, bet visuomenės pūlinį operuoja, o ne tik skiria nuskausminamųjų. Taip, ir patys norvegai pripažįsta, kad jų nuomone kartais tarnybos pasielgia neadekvačiai. Bet kada diskusijos metu išrutuliojama, kokio masto smurtas Lietuvoje yra prieš kūdikius, mažamečius, kaip tragiškai tai baigiasi, diskusija būna baigta, išvados – aiškios.
Galima juk dar analizuoti ir tai , kad nuo vaikystės priklauso ir tolimesni gyvenimo etapai, matome, kokius nusikaltimus daro paaugliai, jauni žmonės, kiek jų yra įkalinimo įstaigose. Su dideliu pavydu tenka pripažinti faktą, kad Norvegija kryptingai dirbdama galutinai išsioperuos „pūlinį“ šioje srityje, o ir emigrantai bus priversti labiau susipažinti su galiojančiais įstatymais ir jų laikytis savo ir savo vaikų labui.
Lietuva, deja, šioje srityje nėra žengusi net gero pradinio žingsnio. Neseniai įvykęs visiems žinomas skaudus įvykis, kada grupė jaunuolių 2 val. nakties Vilniuje prie baro mirtinai sumušė žmogų. Kas padaryta? Apribotas alkoholio pardavinėjimo laikas bare. Graudžiai juokinga… Dėl to kitas baras už kampo džiaugsis padidėjusiu klientų skaičiumi, padidėjusiu pelnu. Tai taip paviršutiniška.
Kodėl nematoma ar nežiūrima giliau, kodėl neįvardijama pagrindinė šios ir daugelio nelaimių priežastis – alkoholis. Besaikis vartojimas. Visur… O gelbėjimo ratas metamas paskendus. Mes visada tarsi vienu žingsniu atsiliekame. Kuo greičiau bus imtasi esminių ir galimai nepopuliarių reformų vaikų apsaugos, alkoholio vartojimo srityse, tuo greičiau apsiprasta, susigyventa ir tik tuomet, o tai penkmečių klausimai, galėsime matyti rezultatą ir tuo pasidžiaugti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti nuomonė ar patirtimi? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt. Jei norite asmeniškai papasakoti savo istoriją, papasakoti, su kuo teko susidurti Jums, atskelisti, kas slepiasi už atimamų vaikų istorijų, taip pat galite rašyti el.paštu ieva.urbonaite@delfi.lt: