DELFI skaitytojai pasidalino savo gyvenimo Norvegijoje įspūdžiais, dažniausiai juose kalbama apie žmonių galimybes dirbti ir iš atlyginimo neblogai gyventi.
„Taip, čia gyvenant - ne pyragai, vienintelis pliusas tas, kad pabudus nereikia galvoti, ką valgysi ir už kokius pinigus mokesčius susimokėsi. Čia uždirbi pakankamai, kad išgyventum su šeima iš vienos algos, nuo algos iki algos, aišku. Apie pramogas, kavines ir barus pamirškite, taip pat pirksite pigiausius produktus, bet išgyvensite. Vyras turi ne vieną darbą, todėl mums pavyksta ir susitaupyti“, - rašė Norvegijoje jau daugiau nei penkerius metus gyvenanti Valentina (vardas pakeistas).
Pasak jos, dabar šeima, kurią sudaro tėvai ir trys vaikai, Norvegijoje gyvena prastesnėmis sąlygomis nei Lietuvoje prieš 5 metus – Lietuvoje jie turėjo pasistatę namą.
„Bet kas iš to namo, kai grįžus nėra už ką gyventi? Kokį darbą turėtum dirbti, kad jaustumeisi padoriai ir būtum gerbiamas? Jei aš Lietuvoje uždirbčiau bent 500 eurų ir mano vyras tiek pat, galėtume grįžti. Lietuvoje net paskolos neturėjome, o čia turime paskolą būstui 2 mln. kronų (0,228 mln. Eurų) vertės paskolą ir dabar bandome daryti remontus ir restauruoti šį seną būstą“, - apie savo buitį pasakojo moteris.
Skaitytoja paaiškina, kad Norvegijoje šeima nusprendė pasilikti po to, kai vyras gavo teisėtą darbą.
„Tai, kad čia visi aptekę pinigais - didžiausia nesąmonė, visi čia sunkiai ir daug dirba, ypač, jei nori gerai gyventi. Nesakau, kad čia rojus, bet čia viskas paprasčiau, daugiau tolerancijos, pagarba dirbančiajam ir nesvarbu, kokį darbą dirbi. Čia vyrai valo tualetus ir niekas į juos pirštu nerodo, kad antai, darbas nevyriškas“, - mano Valentina.
Ji atvirauja, kad ir žmonės Norvegijoje jai labiau patinka, jų požiūris atrodo paprastesnis.
„Tegul čia viskas brangiau, bet jei abu šeimos nariai dirba, sekasi gerai, o dar mokant taip gyventi, kaip tik lietuviai moka, tai ir be paskolų buitį susitvarkyti gali, ir grynaisiais pataupęs naują mašiną įsigyti gali, tad nėra ko lyginti, - apibendrina ji. - Gerai, jei Lietuvoje gali uždirbti bent 500 eurų. Jei ne - nebenorėčiau taip gyventi ir matyti savo vaikus tai darant.“
Daugiau apie kasdienes išlaidas: lietuviškomis kainomis – brangu
„Daržoves ir vaisius reikia žinoti, kur pirkti. Turkų parduotuvėse galima pigiai apsipirkti, ten ir patys norvegai eina. Prekių pasirinkimas mažesnis dėl to, kad norvegai labai nenoriai priima užsienio produktus. Jie labiau stengiasi uždirbti iš savo šalyje gaminamų produktų. Jeigu žmogus sugeba per mėnesį kelis tūkstančius susitaupyti, tai yra gerai, sakyčiau“, - pasakojo į Norvegiją persikėlusi Audronė (vardas pakeistas).
Ji sako ne kartą pastebėjusi, kad žmonėms, į Skandinaviją atvažiavusiems kaip turistams, kainos atrodo sunkiai suvokiamos. Ji pateikia pavyzdį: 100 kr (11,4 eurų) už kino bilietą nėra daug, jei tai vertinti kaip atlyginimą už 45 minutes darbo.
Lietuvoje bilietas į kino teatro „Forum Cinemas“ seansą kainuoja 3,77 euro.
„Bet žmonėms, kurie čia gyvena - viskas realu. Aš nesiskundžiu. Galbūt daug kas idealizuoja Norvegiją, todėl ir tenka nusivilti. Šalis nėra tobula, darbų niekas nepasiūlys, jei jų neieškosi, o pinigai ant medžių neauga. Bet gyvenimo sąlygos ir galimybės geresnės nei Lietuvoje, kas be ko. Lietuvoje negalėjau apie nuosavą namą net pasvajoti, o čia jį turiu. Tiesa, apsilankymas pas daktarą kainuoja. Tai, kas brangu, tai - dantistai. Net patys norvegai į užsienį važiuoja“, - sako Audronė.
Mergina dėsto, kad drabužių ir batų Lietuvoje nebeperkanti: Norvegijoje yra geras pasirinkimas, o kainos - panašios.
„Kai nuolaida pasitaiko, drabužiai ir batai - net pigiau. Vairavimo teises laikausi čia, žinoma, man tai apie 25 000 kr (2 850 eurų) kainuos, bet išsilaikysiu be nervų, neišleisiu pinigų kelionei”, - skaičiuoja mergina.
Pasipiktinęs dėl nuomonės apie Norvegija
Jis vardija, kad tinklinės parduotuvės ypatingo pasirinkimo nesiūlo, nebent tai yra ūkininkų produkcija, tačiau specializuotose mėsos, žūvies ir sūrio krautuvėlės tikrai turi kuo pasigirti.
„Dar vienas pastebėjimas, ką dažnai matau rašant, tai neva vaikai atiminėjami iš šeimų. Dabar labai rimtai: iš normalių šeimų ar, pavyzdžiui, vienišų tėvų tikrai niekas neatiminėja vaikų, - piktinasi Rokas. - Nepamirškime, iš kur dauguma lietuvių atvažiuoja - iš kaimo. Dažnai nematę nieko daugiau savo lysves gyvena 4-iese mažam bute, dirba pigiau ir nelegaliai.“
Pasak jo, toks elgesys ir patraukia už vaikų gerovę atsakingų institucijų dėmesį: kokioje aplinkoje vaikai gyvena, ką valgo ir iš kokių pinigų tai nuperkama, ar yra, kas juos prižiūri, kol tėvų nėra namie, ar jie lavinami ir taip toliau.
Ilgiau Norvegijoje gyvenančių žmonių atsiliepimai apie šią šalį skiriasi nuo ten dar tik mėginančių įsitvirtinti.
Skaitytojas Aidas (vardas pakeistas) dėsto, kad kol kas į Norvegiją vežasi maisto iš Lietuvos.
„Maistą skraidinuosi lėktuvu, kiek galima, plius dar rankinis bagažas. Norvegijoje perkant makaronus, gal dar kartais perkant šio bei to, 1 asmeniui, to ką atsivežu, užtenka. Jei dar taupai, pinigus „į kojinę“ ir namo, - rašė jis. - Bet Lietuvoje geriau, kukliau, nereikia gyventi nuolat su tašėmis. Norvegijoje daug uždirbi ir daug išleidi. Na, kas mėgsta žvejoti, tas dar ir žuvies pasigauna, nes pigi meškerė kainuoja tiek, kiek 5 kg menkes.“
Sociologai paaiškina, kodėl žmonės mato tokius skirtumus
Vytauto Didžiojo universiteto socialinės antropologijos profesorius Vytis Čiubrinskas paaiškina, kas lemia skirtingus žmonių vertinimus.
"Visada žmonių vertinimai priklauso nuo daugelio dalykų: migracija galima dėl darbo paieškų, protų nutekėjimo, priverstinė arba politinė ar kitų rūšių, tad žmogaus vertinimai priklauso nuo to, koks yra migrantas. Antra, labai svarbu kontekstas, į kurį žmonės migruoja: skirtingos situacijos yra Čikaga ir lietuvis bei Saudo Arabija ir lietuvis. Po to svarbu, kaip žmogus save identifikuoja naujoje vietoje, su kokiais žmonėmis save sieja, ar ten turi draugų, giminaičių“, - vardija profesorius.
Jis paaiškina, kad pagal veiklą paprastai žmonės grupuojasi ir kuria bendravimo ratus, o vertinimai priklauso ir nuo pasirinkto pragyvenimo būdo ir stiliaus.
Atitinkamai, jei asmeniui buvo svarbiausia užsidirbti ir susitaupyti, bus palyginamos šios galimybės, jei sąlygos auginti vaikus – bus palyginamos jos.
„Įtakos turi ir kultūrinis šokas bei turimos išankstinės žinios, kalbos mokėjimo lygmuo, kultūrinio fono pažinimas ir patirtis“, - atkreipia dėmesį profesorius.
Sociologijos mokslų daktarė Jolanta Kuznecovienė teigia, kad žmonės, nepriklausomai nuo to, ar jie emigruoja, visada vertina skirtingus gyvenimo aspektus: vieniems svarbiau išsilavinimas, kitiems – aukštesnis pragyvenimo lygis, tretiems – savirealizacija ir įdomus darbas.
Situacijos vertinimas priklauso nuo daugybės dalykų, taip pat ir nuo jau patenkintų interesų. Be to, yra poreikių tenkinimo hierarchija, kuriuos poreikius žmonės patenkina pirmiausiai, o kuriuos – vėliau.
„Pavyzdžiui, medikai kartais sako, kad nors jie turi darbą Lietuvoje, nori kitokios savirealizacijos, todėl išvyksta - tai rodo pastarieji medikų migracijos tyrimai. Emigrantų poreikiai dažnai priklauso nuo jų socialinio statuso, pavyzdžiui, kuo žmonės dirba Norvegijoje, ar tai gydytojai, slaugytojai, ar tai – pagalbiniai darbininkai“, - kalbėjo mokslininkė.
Pasak jos, taip pat svarbu, kiek metų žmogus jau gyvena užsienyje ir kokia yra jo situacija, ar ji jau stabilizavosi, ar jis dar turi integracijos problemų.
Tyrimai rodo, kad paprastai žmonės pasiryžta išvykti gyventi į kitą valstybę, kai tam turi stiprų motyvą.
„Vieniems tai gali būti išlikimo klausimas, kai žmonės Lietuvoje neranda darbo arba neturi tokio darbo, kokio norėtų dėl savirealizacijos, atlyginimo ir kitais aspektais. Motyvas yra pamatinis dalykas emigracijai, o pasiryžimas ir tai, kaip motyvas yra realizuojamas, priklauso nuo kelių dalykų. Labai stiprus veiksnys yra socialiniai tinklai, - kalbėjo J. Kuznecovienė. - Pavyzdžiui, paskatina išvykti turimi ryšiai, tarkime, giminės, draugai užsienyje, kurie gali patarti ar padėti įsikurti. Dar vienas dalykas yra tai, kad dauguma išvykstančiųjų yra jauni žmonės, iki 35-erių, jie yra užaugę kitokioje aplinkoje.“
Sociologė paaiškina, kad jaunesnės kartos žmonėms išvykti yra lengviau, nes jiems kultūriniai skirtumai atrodo įveikiami, jie socializuojasi su kitų tautų atstovais, moka užsienio kalbų. Dėl to šios kartos žmonės yra atviresni tokiems pokyčiams – jie jaučia mažiau baimių dėl pokyčių.
„Globalus pasaulis, postmoderni visuomenė konstruoja kitą mąstymą, kuris išlaisvina pasiryžimą pokyčiams, aš taip pasakyčiau“, - apibendrino J. Kuznecovienė.
