O ką radau? Paskendau vienatvėje. Atvykau į miestą, kur esu visiškai viena, nieko nepažįstu ir net nenumanydama, kas manęs čia laukia, bet su didele viltimi, kad man pasiseks!
Iš pradžių šeima ir draugai domisi, kaip man sekasi, bet su kiekviena diena „Facebook'e“ randu vis mažiau žinučių, kartais prisijungusi iš viso nieko neberandu. Paskambinu retkarčiais mobiliuoju artimiesiems ir jaučiu lyg pasakočiau apie save žmonėms, kurie net neįsivaizduoja, kaip aš gyvenu šioj svečioj šaly ir jiems net nerūpi. Kelias minutes pakalbėjusi ir girdėdama abejinga „aišku“, suvokiu, kad kalbėt toliau neverta. Tad neaušinusi burnos ir negaišdama brangaus jų laiko pasakau, kad man viskas gerai ir atsisveikinu.
Ar susiradau darbą, kokio tikėjausi? Ne! Dirbu per agentūrą su viltimi, kad nebeilgai, bet tas neilgai jau tikrai užtruko. Darbas nėra pastovus, priklauso nuo to, ar jo yra. Žinoma, agentūra pirmiausia siunčia greičiausius darbuotojus, kurie plėšosi dėl to minimalaus uždarbio. Iš pradžių darbe buvau reta viešnia, o dabar, kai darbdavys pamatė, kad darbo vietoj išmokau pamiršti, kad esu moteris ir dirbu greit bei atiduodama visas jėgas, bent kelios dienos į savaitę po 12 darbo valandų man garantuotos.
Tas sunkus fizinis darbas, kurio dauguma net nedirbtų, man tapo puiki vieta, kur galiu atiduoti visą save, kur galiu išvargti taip, kad net nebeturėčiau jėgų galvoti, kad grįžus namo manęs net katinas nelaukia.
Bet vis tiek atsiranda dienų, kai nėra darbo ir visą dieną leidžiu savo kambary, už kurį atiduodu daugiau nei puse savo uždirbtų pinigų. Tame kambaryje pastoviai jaučiuosi šlykščiai, nes lieku visiškai viena su savo mintimis. Žinoma, tos mintys neigiamos. Jos mane traukia į neviltį, kartais norisi verkti, bet ašara išspaudžiu tik visiškai palūžusi.
Išmokau būti šalta ir abejinga. Kartais taip mažiau skauda. Aš neskandinu liūdesio vyno taurėj, nes žinau, kad alkoholis tikrai – ne išeitis. Man nieko nelieka tik pasinerti į darbą, kad bent kelioms valandoms užmerkčiau akis prieš tą vienatvę, kuri verčia mane jaustis tokia nelaiminga. Gal kiti ir susigyvena su ja, bet aš negaliu...
Šį straipsnį rašau, nes vis daugėja nuomonių apie Anglija ir gyvenimą joje. Visų situacijos skirtingos, todėl atsiranda daug nuomonių, ne veltui lyg šiol populiarus posakis: „kiek žmonių, tiek nuomonių“.
Aš išsakiau savo poziciją. Kol kas gyvenimas Didžiojoje Britanijoj man nekelia pasitenkinimo, nes esu nuolat smaugiama vienišumo jausmo. Deja, šiuo metu neturiu pasirinkimo, negaliu visko mesti ir grįžti nuėjusi tokį kančių kelią. Visada reikia kažką aukot norint išlošt, nors aš ir aukoju per daug, tikiuosi, kad ateity fortūna atsigręš ir į mane.
Viltis.. Tik ji lieka tada, kai nebelieka nieko. Esu dvidešimtmetė mergina, turėčiau dabar graužti studentišką duoną, bet vargstu už daugybės tūkstančių kilometrų nuo vietos, kurią vadinau namais dėl geresnio rytojaus. Suvokiu, kad visai ne tokio gyvenimo tikėjausi vaikystėje, nekantraudama užaugti.
Dabar atiduočiau viską, kad sugrįžčiau į tas dienas ir bent truputį pabūčiau su žmonėmis, kurie kažkada vertė mane jaustis tokia reikalinga ir laiminga, gaila, to neįvertinau laiku. Labai liūdna, kad žodis meilė, kuris man ankščiau buvo pats gražiausias, dabar tapo toks nesuprantamas.
Nebemoku mylėti net savęs, gal tai ir yra didžiausia mano problema, kodėl likau visiškai viena. Bėgau nuo savo šeimos, nuo namų, bėgau nuo savęs tokios, kokia esu, nes visada troškau būti tokia, kokia nesu, bėgau nuo savo prigimties ir dabar ne tik visiškai pasiklydau, bet ir įstrigau nepažįstamoje šalyje.
Žinoma, daug bus sakančių: jei jautiesi vieniša, susirask ką nors, jei tau nepatinka tavo gyvenimas, pakeisk jį arba grįžk į Lietuvą. Ach, kad būtų taip lengva, tuomet visi puikiai valdytume savo gyvenimus. O galbūt aš tiesiog pati prisistatau kliūčių, nes nerandu savyje daugiau stiprybės ir ryžto dar kartą pasipriešinti likimui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!