Vis dar yra žmonių, kurie domisi krašto istorija ir nori ne tik skaityti, bet ir prie jos prisiliesti. Kolekcionavimas – tikrai ne naujas hobis, kuriuo nuo senų senovės užsiėmė didingi valdovai, įtakingi asmenys bei paprasti mirtingieji. Nuo šio reiškinio prasidėjo ir muziejininkystė bei paveldosauga, kuri, neneigsiu, yra reikalingas ir svarbus veiksnys valstybėje. Tačiau mūsų šalelėje per daug jau neteisybės, sistema išsibujojo...
Šiuo metu yra uždrausta prekyba daiktais, senesniais nei 50 metų, nesvarbu, ar jie turi kokią nors kultūrinę vertę. Ar tai smetoniškas centas ar pašto ženklas ar „geležies amžiaus pasaginė segė“, įstatymiškai nebesvarbu. Kad viskas yra mūsų kultūros paveldas, nesiginčysim, tačiau akivaizdžiai, kad nevienodos vertės. Vieni daiktai turi mokslinę vertę, ir juos būtina saugoti nuo „juodųjų archeologų“ rankų kaip ir kultūros paveldo objektus ar rezervatus, tačiau kiti daiktai neturi jokios mokslinės vertės, nes jų buvo prištampuota, tarkim, mažų mažiausiai milijonai ir jie pasisekimo sulaukia daugiausiai kolekcininkų glėbyje. Kaip pavyzdį paimkime laukų šiukšle vadinamą „boratinką“, smetoniškus centus ar carines kapeikas. Tokias kapeikėles rasti nereikia tūkstančių litų vertės prietaisų, pakanka tik kastuvo ir ąžuoliuko, kurį nori pasodinti. Ką gali žinoti – gal ir užtaikys laiminga ranka! Tačiau uolūs paveldosaugininkai tik ir ieško preteksto sučiupti kokį kolekcininką ar medelio sodintoją, kuris įtariamai galėjo aptikti kapeikėlę.
O jeigu dar išgirsta tokį žodį „metalo detektorius“, tada jau prasideda grasinimai Lukiškių kaliūzės kurortu, kaip anksčiau DELFI publikuotame, kaip manoma, piktos archeologės straipsnyje „Kodėl archeologai skendi prabangoje?“.
Tačiau konservatyviai visuomenei bei paveldosaugininkams išties sunku suvokti, kad metalo ieškiklis nėra kažkoks siaubas ar „velnio išmislas“. Taip, žmonės gali turėti ir tokį hobį, ieškoti ir rasti, ką kiti žmonės pametė. Lituko ar euruko, žiedų ar auskarų, pamestų paplūdimiuose, kapeikos, buvusios sodybos vietoje, juolab buvusių giminaičių sodybų vietose, suderinus su savininku ar tiesiog būnant savo žemės savininku, kas, manau, yra normalu. Juk tai žmogiška ir įteisinta daugelyje Europos valstybių, Lenkijoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose, jau nekalbant apie Italiją, kuri net turėdama tiek antikinio paveldo, išskiria zonas, kur detektorininkams lankytis galima, o JAV metalų ieškotojai išties yra autoritetas. JAV televizijose yra nemažai laidų, skirtų „digeriams“, ir jos sėkmingai populiarina šį hobį.
Tiesa, šiose valstybėse metalo ieškiklių klausimu anarchijos nėra. Yra įstatymai, reguliuojantys ieškotojų veiklą, viskas yra legalu, aiškiai išskirtos teritorijos, kur yra draudžiama ir kur galima ir t.t., taip pat yra bendradarbiaujama su archeologais, į objektų paieškas ir archeologinius tyrimus įtraukiama visuomenė, o lobio radėjas gauna „žmogišką“ atlygį iš valstybės ir „įsipaišo“ kaip lobio radėjas, todėl neatsiranda noro nuslėpti ar plėšti savo krašto istoriją.
Aišku, yra to pasitaikę, bet plėšikai buvo nubausti, Didžiojoje Britanijoje, kiek girdėjau, tokių atvejų reta. Britų televizijoje yra šauni laida „Time team“, ten žmonės tiria istorinį, archeologinį paveldą su džiaugsmu, o ne per kančias. Taigi, pavyzdys mums. Tačiau mūsų paveldosauga yra prancūziškojo modelio, ne angliško. Deja. Dar ši mėnesį teko žiūrėti žinias, kur po uragano „Feliksas“, jei neklystu, buvo rodomi žmonės pajūryje metalo ieškikliais renkantys poilsiautojų pamestas monetas, televizija juos pakalbino. Mane nustebino tai, kad ant šių žmonių nebuvo pilami purvai, kaip tai įprasta pamačius žmogutį su „pypsinčia ladza“. Leidžiu sau pajuokauti...
Manau, kad mėgėjai niekad nekas kapų ir kultūros paveldo objektų, o juos netyčia aptikę praneš atitinkamoms organizacijoms, ir galbūt Lietuvos archeologija galės didžiuotis nauju objektu, galbūt labai unikaliu. Nors gal ir ne koks pavyzdys, tačiau garsioji archeologė R. Rimantienė Nidos gyvenvietę atrado vietiniam ieškotojui parodžius. Juk tai viena unikaliausių archeologinių vietovių mūsų šalyje. Prie Smetonos lobio radėjas gaudavo atlygį, ir neblogą, lobis buvo išperkamas, tai viena iš priežasčių, kodėl tuo metu tiek daug lobių buvo randama (kita priežastis – ardavo artojai, dažniau pamatydavo). Tačiau kokie laikai tada buvo...
Daug kas spėjo pasikeisti. Tačiau šiandien sąžinės balsą nustelbia įstatymų ir biurokratų baimė. Žmogus nori pranešti apie radinį, tačiau bus apkaltintas kad jį aptiko metalo ieškikliu, kad ir savo darže, į KVR (kultūros vertybių registrą) neįtrauktoje teritorijoje. Ieškotojai mėgėjai negali net smėlio krūvoje su prietaisu pažaisti. Jaučiu, kad reikia slėptis kaip nuo saugumo per Kalėdas, nes kažkas gali įskųsti... Kur logika, kur sveikas protas? Tačiau esminis dalykas tas, kad tie žmonės, kurie iš tiesų yra suinteresuoti Lietuvos kultūros paveldo naikinimu bei kapų plėšimu, pelnosi, nors ir dalis „sėdo“.
Ar yra įstatymas ar jo nebūtų, nusikaltėlis darys savo. O štai doras žmogus negali nešvaria veikla užsiimti. Juolab, esame kriminalizuoti, sulyginti su „juodaisiais archeologais“ ir jeigu, neduok Dieve, dar turime pomėgį kolekcionuoti monetas, knygas ar kažką seno (taip dažniausiai ir būna), tai „pripaišys“, kad „pro kapus prasieita buvo“. Savaime suprantama, kad niekas iš nieko neatsiranda, tačiau nebūtinai tai turi būti įgyta purviniausiu būdu. Liūdna, kai taip juodinami dori ir nemažai žinantys žmonės. Žiniasklaidoje vis pabrėžiama – „brangiais metalo ieškikliais ginkluoti....“. Tačiau ar nesuvokiama, kad jei žmogus turi hobį, gali skirti jam tarkim penkis šimtus eurų pakankamai kokybiškam prietaisui (kaip ir fotoaparatui, GPS, automobiliui, ir t.t.) ir toks prietaisas fiksuoja monetas, kamštelius ar kitką iki 30 cm gylio, gal kiek daugiau. Tačiau ar kapai ir archeologiniai objektai būna ir būna tokiame gylyje? Duodu 95 proc. tikimybę, kad ne.
Akivaizdu, kad tamsieji archeologai naudoja profesionalesnę techniką, kuri kainuoja tikrai ne kelis tūkstančius, o net ir be jos išraustų savo, kaip tai daroma jau ilgus amžius. Gera žinia, kad Lietuvoje buvo sučiupti kapų plėšikai ir tinkamai nubausti, tačiau jų teismo procesas paskatino mūsų hobio kriminalizavimą, ir, manau, nepadarę nieko blogo, įstatymiškai esame prilyginami tam pačiam blogiui, nors tik domimės krašto istorija. Tai kur teisybė?
Kaip pastebiu daugumoje straipsnių apie ieškotojus, žmonės yra bauginami, pamačius žmogutį, bekasantį žemę, nesvarbu, ar jis kasa bulves, ar su „pypsinčia lazda“, skambinti pagalbos tarnyboms, baisu, lyg pasaulis griūtų. Tačiau nepabrėžiama, kad tai turi būti kultūros paveldo vieta, pilkapių, piliakalnių ir t.t. teritorijose pastebėjus kenkėjus, niokotojus reikia kviesti policiją. Tačiau ne bet kur, ne bulviakasio lauke, ne arimuose ir t.t.
Dažnai ieškotojai turi žemės savininko leidimą ar patys yra žemės savininkai. Tai nėra toks retas atvejis kaip atrodo. Tiesa, dėl kultūros paveldo teritorijų sutvarkymo ir atžymų, ribų, ženklų ir pritaikymo turizmui norėtųsi valdžios paramos, nes dauguma objektų yra apleisti. Taip pat labai norisi tikėti, kad valdžios pozicija metalų ieškotojų atžvilgiu pasikeis, bet tai – tuščios viltys. Tačiau žinant ultrakonservatyvias KPD pozicijas, metalų ieškiklių bei kitais klausimais, Žaliojo tilto skulptūros greičiau nugrius pačios, nei bus nuverstos ar nukeltos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!