Svajonių miestas – Klaipėda. Net ne Stokholmas, ne Delftas, ne koks Kiolnas ar koks kitas mažas Vokietijos (kalbu vokiškai) ar Olandijos miestelis. Nors panorėjęs ir tai galėjau lengvai įgyvendinti. Klaipėda. Joje randu tiek daug. Nuostabūs vakarų, praleistų „Nesės“ klube beveik prieš du dešimtmečius, prisiminimai. Limuzinu dviese – iš viešbučio į klubą. Meilė. Fantastiški taip gausiai Klaipėdą apgyvendinusių muzikorių koncertai. Daugybė bičiulių, bendravimas, kurio nėra net ką lyginti su kokiais kauniečiais ar net su didele dalimi vilniečių (savaime suprantama – yra ir išimčių).
Puiki įmonių paslaugų kokybė. Beveik visos rimčiausių įmonių atstovybės. Ir kas jau visai pavergia vilnietį – eilės ir spūstys visur bent keliskart trumpesni. Ir o Dieve... Jūra... Motina mano. Kurios net lyginti nėra kuo nei su Juodąja, nei su Viduržemio. Šaltoka, bet man, žiemos žvejui, šaltukas tiesiog širdį kutena. Pasakiškos žūklės 10 ar 20 kilometrų nuo kranto. Žinomas kiekvienas dugno kauburėlis ir kiekvienas paplūdimio metras.
Svetima man Norvegijos pakrantė ir jokio malonumo man neteikia blaškymasis po nežinomas vietas. Tiesa, smulki ta mūsų menkė ir su norvegiškąja net lyginti nėr ko, tačiau čia aš stebiu kiekvienų metų neršto rezultatus ir maždaug žinau, kuriais metais ir kokios tos menkės bus. Ir sugebu jos pagauti tiek, kad jei kam paviešinčiau rezultatus, tikriausiai po to tą žmogų tektų nužudyti. Be to, Klaipėda beveik penkiolika metų buvo mano komercinė teritorija...
Aplinkybės. Po daugybės nusivylimo metų nutraukėme taip slėgusią santuoką ir jau po metų išsikėliau gyventi pas naująją meilę Tauragėn. Jei trumpai – nedarykite to, vyrai. Neikite į tuos rajoninius miestelius ir svetimus namus. Atsiras ten labai daug žmonių, kurie tiesiog pabrėžtinai su tavimi bendraus - „ O kas tu toks... o kokie tavo pinigai... o su kokia mašina tu važinėji... ar tamsta ne Alfonsas....“ - net nežinodami padėties. Tiesiog „varys“ ir tiek. Rajonuose taip priimta. Dar įsivels dažnai įžūlūs, kvailoki ir ribų nežinantys (kaip jau esu rašęs – rajonuose, deja, ribų dažnas nežino) naujosios poros vaikai. Nebus malonu ir lengva. Tad aplinką, matyt, reikia rinktis tokią, kokia mums yra priimtina. Ir tikrai naivu manyti, kad bus svarbi tik ta moteris, su kuria gyveni. Svarbu viskas. O ir ta moteris, visą gyvenimą toje aplinkoje gyvenusi, greičiausiai sunkiai supras, kad jos numylėtiniai peržengia ribas. Taigi, jei keltis rajonan – tik poroje. Galėsite kažkiek užsidaryti nuo tos išorės agresijos. Tačiau jos išvengti vis vien nepavyks.
Keisčiausia man, kad net ir tarp politikų atsiranda tų kaimo „chamų“ užtarėjų. Pasak tokių, mes juos spaudžiame, atimame gražiausias apylinkių vietas... Vis dėlto gal ne atimame, bet nuperkame? Norite ir Jūs turėti sklypą gražioje vietoje – dirbkite, o ne serialus ir bambalius per dienas „eksplotuokite“. Darbo dar ir jums kartais duodame. Bet dažnai, oi kaip dažnai matome, kad to darbo šalinatės.
Taigi, po visos serijos bandymų Tauragės santykius paklijuoti, galop įsisavinau nemažą sklypą Klaipėdoje ir suskubau šiemet bent pamatus išsipilti. Kaip jaučiausi? Nekoks jausmas, tiesą pasakius. Bet suvokiau, kad nebegaliu ten, kur buvau, dirbti už tris ir dar būti stumdomas. Taigi, lyg ir nebeturėjau kitos išeities.
Klaipėda. Laukai. Molynė. Miegu jūriniame konteineryje tiesiog statybvietėje. Apšiltintas, įrengtas. Tiesa, naktimis temperatūra vis vien viduje krenta žemiau nulio. Ryte atsikeliu ir dirbu. Viduje kužda nuoskaudos, bet nei kam apie tai pasakoju, nei dėl to dejuoju. Tiesiog dirbu. Ir mėnuo po mėnesio tas nuoskaudas pradėjo keisti džiaugsmas puikiais statybų rezultatais ir nauja ateitimi. Galvoje knibždėte knibžda naujos versliuko svajonės ir aiškus suvokimas, kad tikrai galiu viską įgyvendinti. Reguliariai pasidžiaugiu Dievo atseikėta sveikata. Bene kasdien nulenkiu galvą prieš tėvų spaudimą prie darbo vaikystėje. Nuo mažumės įpratau sunkiai dirbti ir man tai nekelia jokių problemų. Galiu tai daryti keliskart sunkiau nei dauguma žmonių. Galiu nesigulti dvi naktis iš eilės ir dirbti per dieną, per naktį, dar per dieną ir dar per naktį „non stop“. Pavažiuoja šiek tiek stogas nuo tokių krūvių. Tačiau saikingai. Ir pakanka vos poros lengvesnių dienelių (kuriomis irgi dirbu), kad viskas susitvarkytų. Apie didelę dalį aplink reguliariai besisukiojančio ir bandančio kažkiek padirbėti jaunimėlio net nekalbu. Vienas su manimi „atlaiko“ iki pietų, kitas – nuo pietų iki vakaro. Ir dirba keliskart lėčiau nei aš. Deja... Toks tas dabar jaunimas.
Sveikata. Jei paskaitysite kokią nors klasikinę knygą apie kokį nors milijonieriaus mąstymą (šiaip dažniausiai tai gan skystos, kvailokos ir paviršutiniškos populistinės knygos), rasite, kad stiprios sveikatos faktorių dideliems darbams tie žmonės dažniausiai stato tik kokioje šeštoje ar septintoje vietoje. Ir mano paties sveikata tikrai nėra geležinė. Statybas pradėjau vos apsigydęs dešinės rankos epikondilitą ir susuktu pasturgaliu (ankstyvos jaunystės stuburo traumos, metus laiko buvo sutraukta dešinė koja).
Gydžiausi ir dirbau. Ranką saugojau ir vėl gydžiausi. Dievas padėjo ir ranka pasveiko. Nuolat saugojausi ir dirbau, dariau nugaros tempimo pratimus. Viskas kartu. Kokius du mėnesius buvo tikrai nelinksma, o dirbti reikėjo. Paskui kažkiek reikalai pajudėjo geryn. Dabar gi beveik nieko nebejaučiu. Daug kelti negaliu. Svorius tenka dalinti į keletą dalių. Tačiau namas statomas ne tonomis. Dažniausiai tai vos kilogramą ar tris tesveriantys dalykai. Daug svarbiau mąstymas, planavimas, tikslumas, užsispyrimas. Taigi, noriu padrąsinti tuos, kurie baiminasi statybas pradėti dėl ne per stiprios sveikatos – dirbsite kiek lėčiau. Tačiau tikrai nėra neįmanomų dalykų. Daug svarbiau yra ne gebėjimas pakelti iškart didelį svorį, bet gebėjimas ilgą laiką dirbti nepavargstant. Ir jei gyvenime sportuosite, kažkur ateityje jūs to sporto vaisius tikrai savo kelyje rasite. Ir tai jums padės ir išgyventi, ir problemas išsispręsti. Man asmeniškai tikrai labai padėjo 28-eri bėgiojimo metai.
Motyvacija. Matyčiau dvi motyvacijos puses – stumiančiąją ir traukiančiąją. Dar yra vidinė ir išorinė motyvacijos. Žmonės, turintys mažai vidinės motyvacijos, dažniausiai dirba aplinkoje, kur jiems reguliariai kažkas turi paspardyti užpakaliuką. Tai tikriausiai ir būtų viena iš išorinių motyvacijų. Tokiems žmonės tai priimtina. Asmeniškai aš visada turėjau tiek daug vidinės motyvacijos, kad dešimčiai pakaktų, ir man tas perdėtai agresyvus išorinis poveikis, kas taip dažna mūsų darbo santykiuose, yra visai nepriimtinas. Taigi, tikrai nebuvau laimingas dirbdamas samdomą darbą ir po beveik 20 metų pertraukos vėl suku savo versliuko keliu. Mano statybos yra kartu su gamybiniu korpusėliu.
Grįžtant prie motyvacijos. Niekam nebus įdomu, dirbate jūs konkrečią dieną, ar ne. Net nebus įdomu – numirėte jūs tose statybose, ar gyvas esate. Niekas jūsų nevarys. Pasverkite, vyrai, tai viduje, prieš pradėdami. Ir jei jūsų gyvenimo praeitis rodo, kad kažkur pusiaukelėje jūsų vidinė motyvacija linkusi buksuoti, geriau nepradėkite. Paleisite vėjais krūvą laiko ir pinigų. O panorėjus nebaigtą objektą parduoti, susigrąžinti, greičiausiai, nepavyks nei pusės. Niekam neįdomus Jūsų projektas ar pamatai. Visi nori tokio objekto, koks reikalingas būtent jam. Pavyzdys galėtų būti kad ir tas jau kelinti metai trūnijantis nebaigtas statinys prieš Plikius dešinėje kelio pusėje. Žiūrėjau jį ir aš. Prašo 200 tūkstančių litų (57 924 eurai). Sklypas – 70 arų. Tačiau prie judraus kelio. Pirkta ir statyta, matyt, ant NT bangos. Dabar gi toks sklypas be komunikacijų ir 50 tūkstančių (14 481 eurų) nekainuoja. Aš matau šiandienos sąmatą iki 120 tūkstančių litų (34 754 eurai) jau su sklypu. Kaip jau sakiau, iš jos reikia atimti kokius 20 ar 30 procentų, nes tai ano savininko projektas, o ne mano. Gal ir susidomėčiau už pusę prašomos sumos... Kiek suprantu, mano logika nėra nepagrįsta, nes šis pastatas jau tupi kelintus metus žolėmis „apleistas“ ir sėkmingai smunka, nors aplink kyla šimtai naujų namų. Įvertinkite savo užsispyrimą prieš pradėdami. Nebaigsite – daug prarasite.
Negaliu nepaminėti mano tėvelio, kuris man, paaugliui, buvo darbštumo ir protingumo idealas, bet kartu kai kur buvo tiesiog pavyzdys, kaip nereikia daryti. Jam vis baigdavosi vidiniai šoviniai darbus įpusėjus. Ir stovėdavo išgriautos sienos, nebaigta vonia, palubėmis ištampyti elektros kabeliai metų metais. O jis vis griebdavosi naujų darbų ir vėl pabaiga – ta pati. Kažkaip aš labai skaudžiai tai išgyvenau ir iškart grįžęs iš armijos iš savo studentiškos stipendijos (kuri buvo keliskart didesnė nei studijų draugų) ir mamos atlyginimo kibau baigti visai užbuksavusias tėvų namo statybas. Dabar tai yra vienas gražesnių namelių mano gimtajame miestelyje. Atminkite – darbų baigtimi esate atsakingi ne tik prieš savo kišenę, bet ir prieš aplinkinius žmones, su kuriais gyvenate. Oi, kaip jums tai primins...
Pradžia. Svetimas miestas. Tikrai nelengva statyti svetimame mieste. Kartais net problematiška, kur išsimaudyti ar galvą priglausti, prie kompiuterio prisėsti ar akumuliatorių pasikrauti. Dar daugiau problemų, kol atsirenki, su kuo gali dirbti. Tai ir žvyro vežiotojai, ir konsultantai, ir tiekėjai, ir pagalbiniai darbininkai. Jų nestabilumas ir nekompetencija dažnai kainuoja kraupiai daug pinigų ir nervų. Nors šiaip tos statybos man ypatingai nervų „neėdė“. Žinant ko iš ko gali tikėtis ir pasikliaujant tik pačiu savimi, suvoki, kad ant kitų net ir nėra už ką pykti. O pykti ant savęs, išmintingojo, visai nesinori. Jei tą nervų krūvį kažkiek pasvertum, tai darbas dirbant kvailam vadovui man tikrai kainuodavo daug daugiau... Taigi, atsakymas į klausimą, ar daug nervų jums kainuos statybos, glūdi Jūsų viduje. Beje, kaip ir atsakymas, ar daug nervų jums kainuoja gyvenimas. Jei esate linkęs pasikliauti tik savimi ir iš niekur nieko dovanai ar lengvai nelaukiate – nusivylimų ir neturėsite.
Finansai 1. Klaipėdoje apstu sklypų iki 5 kilometrų nuo miesto centro, tekainuojančių 40 ar 50 tūkstančių litų (11,58-14,48 tūkst. eurų) su visomis komunikacijomis. Aukojant vietos patrauklumą, įmanoma ir už pusę šios sumos nedidelį sklypelį „įkirsti“. Aplink Vilnių situacija visai kita. Vietiniai lenkai su savo lenkiškąja valdžia Vilniaus rajone tiek apribojimų statybos plotams sudėjo, kad už trigubai toliau nuo centro esantį sklypą tenka pakloti trigubai didesnę sumą. Įtariu – dar ir vietos politikai tame sėkmingai „sudalyvavo“. Kam įdomu, galite pasidomėti kieno sklypai supirkti dešimtimis hektarų Karvio ežero rajone (o ir daug kur kitur). Ir nors tai net 15 kilometrų už Vilniaus, jų kaina ten yra bedieviška, nes visur arčiau miesto yra „užkrauti“ sunkiai suvokiami apribojimai paskirties keitimui ir statybai zonose, kur jokios žalumos, vandens telkinių ar bet kokios infrastruktūros tuose apribojimuose deklaruojamai rekreacijai.
Priklausomai nuo namelio dydžio ir noro dirbti savo rankomis, turint bent 60-80 tūkstančių eurų apie namelį prie Klaipėdos tikrai galite svajoti. Čia jau įskaičiuota ir sklypo kaina. Tačiau prireiks racionalių sprendimų, nuolatinio buvimo statybos objekte ir daug darbo savo rankomis. Jei to neįvertinsite – prie šios sumos galite pridėti dar dukart po 15-40 tūkstančių. Mažiau – dėl neracionalių sprendimų. Daugiau – dėl nenoro dirbti savo rankomis. Detaliau finansinę dalį panagrinėsiu skyriuje „Finansai 2“.
Statysite namelį – bandys pasipinigauti visi aplinkui besisukantys. Ir jei neturėsite savo supratimo, nežinosite, kas yra vatas, paskalis, niutonas, ar džaulis, kiekviena iš šitų dimensijų jums gali kainuoti po keletą tūkstančių. Nemokėsite paskaičiuoti išpiltos žvyro krūvos tūrio – galite drąsiai išmesti iš savo kišenės po kokį šimtelį kiekvienai krūvai. Mano statybos dar net neįpusėjo. Tačiau tų krūvų jau suvežiau daugiau nei 20.
Nueisite pas architektą – jis mielai padarys jums projektą kad ir už pusantro tūkstančio eurų. Tačiau esmė ta, kad antros kategorijos nesudėtingiems statiniams (iki 80 kv.m gyvenamojo ploto) joks projektas nereikalingas išvis. Į šį plotą neįeina rūsio plotas, jei įėjimas į rūsįyra tik iš lauko. Viena Raseinių rajono architektė (beje, ji tik viena tokia Raseiniuose ir yra) sėkmingai išmaudė mano pensininką tėvuką paimdama iš jo už jau faktiškai pastatyto namo projektą 4500 Lt (apie 1303 eurų), motyvuodama tuo, kad įteisins projektą, kurio net nereikėjo. Ir dar yra kad ir juridinių landynių, kuriomis naudojantis galite statyti 150 kvadratų ir didesnį namą taip pat be jokio projekto. Tačiau tai – jau kita tema.
Nemokate patys elementaraus pakulinio sriegio susukti – santechniką kiekvienai vietai samdyti bus ir brangu ir lėta. O čia savo rankomis susisuku centrinį įvadinį mazgą (6 kranai, krūva alkūnių, skaitiklis), vakare radijo klausydamas ir alaus skardinę girsnodamas. Nesunku, ir apie 30 eurų jau mano.
Beje, lyginant du regionus – Vilnių ir Klaipėdą, manau, kad investicijos Klaipėdoje yra šiek tiek finansiškai racionalesnės nei Vilniuje. Aplink Vilnių namo statybos kaštus labai kelia sklypų kainos. Nors pastatytas identiškas namas tiek ten, tiek čia kainuoja panašiai. Tai – bene vieninteliai Lietuvos regionai, kur įdėjęs gausi daugiau nei įdėjai. Visur kitur labai džiaugsiesi jei atsiimsi du trečdalius to, ką įdėjai. O jei dar viską samdysi – ir puse gali tekti tenkintis.
Žvejoju jūroje. Turiu savo laivelį. Paskaičiavau, kad per metus kelionėms iki jūros iš Vilniaus išleidžiu tokias sumas, kurios visiškai padengtų bankinius procentus, jei namą Klaipėdoje statyčiausi iš paskolos. Taigi, žūklė jūroje – vienas iš finansinių argumentų už Klaipėdos kraštą.
Su kuo pabendravau, dauguma linkę namą statytis kartu kažkur dirbdami. Aš asmeniškai sunkiai įsivaizduoju, kaip tai įmanoma daryti. Informaciją tenka rinkti nuo ryto iki vakaro. Po keliskart per dieną būti sklype. Dažnai tenka užtrukti ilgam. Dažnai – viską mesti ir tarnauti toms statyboms. Nuolat apie tai mąstyti, konsultuotis, skaičiuoti. Bet koks prasiskaičiavimas pareikalauja tokių nuostolių, kad norint juos padengti, gali tekti metus dirbti. Ir dar „primečiau“, kad darant savo rankomis, greičiausiai sugaišite nemažai laiko analizei, skaičiavimui, paieškai. Tačiau jei už konsultaciją sumokėsite (pakanka ir pietų ar neblogo butelaičio) – tokia konsultacija sutaupys kalnus laiko. Jei tik sugebėsite suvokti, ką tas žmogus kalba, o jis sugebės jums paaiškinti.
Grįžęs namo 120 kilogramų gegnės metro apkrovą (čerpės + vėjas + sniegas, gegnės, kas 60 cm) per kampo kotangentą paverčiu įražos į sienas jėga. Gaunu beveik dviejų tonų išilginę gegnės jėgą. Jau ir be skaičiavimų aišku, kad tokia jėga išplėšys gegnės tvirtinimus. Gal ne iš karto. Gal po metų. Gal dar vėliau. Kai tik gaus tokią apkrovą. Per visą sienos ilgį gaunasi apie 36 tonų sieną ir mūrlotą į išorę verčianti jėga. Tokia jėga laisvai gali net i sieną išjudinti. Ką čia dar beskaičiuoti... Tačiau visas šias išilgines jėgas beveik iki nulio eliminuoja vertikalūs statramsčiai. Tačiau tai atima iš seno stogdengio (greičiausiai net nežinančio, kas tas kotangentas) galimybę pavaidinti protingą ir darbo prideda. Atsakomybė? Gavo pinigus ir po metų jis jau kokioje Švedijoje...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI Piliečio rubrikoje bus publikuojamas ir šio teksto tęsinys!
