Vienas pirmųjų pavasario augalų - tikra vitaminų ir mineralų bomba

Dauguma žmonių dilgėles pažįsta kaip bjaurias piktžoles, kurios skausmingai kanda. Tačiau šis augalas ypatingas. Mokslininkai seniai tyrinėja dilgėlių šaknų, stiebų ir lapų savybes. Nustatyta, kad šis pluoštinis augalas ypač naudingas žmogaus organizmui.

Jėgoms atgauti

Dilgėlės pavasarį suželia vienos pirmųjų. Maistui labiausiai tinka jauni jų lapai. Būtent šiuo metų laiku organizmui trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų. Dilgėlėse gausu baltymų, kalcio, kalio, fosforo, geležies, magnio, beta karoteno, vitaminų A, C, D, K ir B grupės vitaminų.

Be to, šiose piktžolėse apstu angliavandenių, suteikiančių daug energijos. Dilgėlės tinka įvairiems patiekalams, pavyzdžiui, sriuboms arba salotoms, gaminti. Tačiau nedera skinti ir naudoti tų augalų, kurie auga šalia pramonės objektų, energijos gamybos įmonių bei kelių.

Įvairiems negalavimams gydyti

Protėviai šį pluoštinį augalą naudojo raumenų ir sąnarių skausmams, artritui, podagrai, egzemai bei mažakraujystei gydyti. Dabar dilgėlės dažniausiai naudojamos prostatos hiperplazijai, šlapimtakių infekcijoms, šienligei, sąnarių skausmui, patempimams ir vabzdžių įkandimams gydyti. Be to, jose gausu lektinų – medžiagų, padedančių gydyti onkologines ligas. Taip pat šis augalas mažina kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje.

Gydymo tikslais geriausia gerti dilgėlių arbatą. Jai ruošti reikėtų prisidžiovinti jaunų lapų. Juos patariama rinkti iki birželio mėnesio vidurio, augalams dar nepradėjus žydėti. Dilgėlių arbatos skonis labai sodrus ir salsvas.

Grožiui puoselėti

Dilgėlės taip pat naudingos odai. Šis augalas malšina uždegimus, sutraukia poras, gydo įvairias žaizdas ir padeda odos ląstelėms atsinaujinti. Anot mokslininkų, dilgėlių ekstraktas – didžiausias mikrobų priešas. Šiose piktžolėse gausu antioksidantų, kurie puoselėja odą ir saugo ją nuo laisvųjų radikalų poveikio.

Odos priežiūrai dilgėlės naudojamos nuo žilos senovės. 1845 m. gydytojas Josephas Bulleras rekomendavo dilgėlių nuovirą arba jų ekstraktą naudoti vietoj vieno tais laikais itin populiaraus, tačiau nuodingo „vaisto“ – liquor arsenicalis, kurį skirdavo visoms ligoms gydyti. J. Bulleras savo pacientus, kuriuos kankino chroniškos odos ligos, gydė dilgėlių nuovirais.

Šių piktžolių ekstraktas veiksmingai gydo ir galvos odos ligas, todėl jo gali būti dedama į kai kurias plaukų priežiūros priemones. Be to, dilgėlės skatina plaukų augimą. Norint turėti stiprius, sveikus ir blizgančius plaukus, patartina ištrinkus juos šampūnu, perskalauti dilgėlių nuoviru.

Įdomu

Dilgėlės didina vaisingumą, be to, gerina žindyvės pieno kokybę.
Virtos ir džiovintos dilgėlės nedilgina. Šių piktžolių lapus galima valgyti ir žalius. Reikia tik teisingai sulankstyti, ir nedilgins. 

100 g džiovintų dilgėlių yra apie 3 000 mg kalcio.

Senų dilgėlių lapų vartoti nerekomenduojama, nes juose būna smulkių smėlio pavidalo dalelių, kurios dirgina skrandį.

Liaudies medicinos atstovai pataria dilgėlėmis gydyti kraujavimą iš nosies, įvairius nudegimus, bėrimus, nemigą, nutukimą ir plaučių ligas.

Norint išsivirti dilgėlių sriubos šaltymečiu, patartina užsišaldyti jaunų jų lapų.

Dilgėlės kanda tam, kad apsigintų. Prisilietus prie šių piktžolių, pažeidžiami ant jų lapų esantys plaukeliai. Pastarieji išskiria rūgštų skystį, kuris degina.

Tai – pluoštiniai augalai, kaip ir linai. Iš dilgėlių galima pagaminti audinį, tinkamą drabužiams siūti. Jų stiebų plaušai tinka virvėms ir špagatui gaminti.

Be to, iš šių pikžolių išaustas audinys naudotas karo tikslais. Teigiama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą iš jo siūtos vokiečių karių uniformos.

Gali užaugti iki 1,5 m aukščio.

Į sodriai žalios spalvos dilgėlių arbatą įdėjus citrinos griežinėlį, ji taps rožinė.

Nuo seno tikėta, kad šis augalas turi magiškų galių. Manyta, kad keli džiovinti dilgėlių lapai, laikomi kišenėje, saugo nuo žaibo ir piktųjų dvasių. Norint apsisaugoti nuo nelabojo ir įvairių nelaimių, patariama džiovintų dilgėlių laikyti namie.