Akivaizdu, kad iki Vilniaus mero ir tarybos rinkimų likus pusantro mėnesio viešojoje erdvėje nevyksta jokios rimtesnės diskusijos dėl to, ką vilniečiams siūlo konkuruojančios politinės jėgos. Ir tai ne atsitiktinis dalykas: tiesiog už biudžeto lėšas besireklamuojančios partijos neturi dėl ko ginčytis – jų pasiūlymai iš esmės nesiskiria, nes nukreipti ne į permainas, bet į status quo išsaugojimą.
Vienintelė reali alternatyva gimsta iš visuomenininkų terpės, nedisponuojančios nei baltosiomis, nei juodosiomis partijų kasomis. Vilniui tokią alternatyvą siūlau aš kartu su „Lietuvos sąrašo“ komanda, susibūrusia iš visuomeninio judėjimo ir aktyvių piliečių. Mes kalbame apie tai, ką nutyli visų biudžetinių partijų kandidatai.
Pavyzdžiui: šiuo metu vilniečiai už šilumą moka brangiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų, tačiau konservatoriai ir liberalai, žadantys sutramdyti su A. Zuoku siejamas rubikonines įmones ir žarstantys pažadus apie mažesnes sąskaitas, iš tiesų siūlo receptus, kurie ne išspręstų problemą, o tik pakeistų fasadą. Dar daugiau: kalbėdami apie skaidrumą, jie nuslepia nuo rinkėjų svarbų faktą.
Kaip pavyzdį, kaip turėtų būti tvarkomas šilumos ūkis, R. Šimašius ir M. Majauskas vieningai nurodo Kauną ir Klaipėdą. Štai citatos:
„Kaunas pasuko Klaipėdos pėdomis, įsileido į šilumos rinką daugiau gamintojų ir tapo puikiu konkurencinio spaudimo pavyzdžiu.“, – rašo R. Šimašius.
„Taip jau tvarkosi Kauno ir Klaipėdos savivaldybės. Gėda Vilniui, jog iki šiol negali išsivaduoti iš "šilumos oligarchų" nelaisvės.“, – antrina M. Majauskas.
Tačiau girdami Kauną ir Klaipėdą abu nutyli, kad mažiausią kainą už šilumą moka anaiptol ne šių miestų, o Šiaulių gyventojai. 2014 m. gruodį vilniečiai mokėjo 24,37 ct/kWh, kauniečiai – 23,98 ct/kWh, klaipėdiečiai – 22,63 ct/kWh, o šiauliečiai – tik 18,91 ct/kWh. Ir būtent Šiauliuose, o ne Kaune ar Klaipėdoje, šilumos kaina sumažėjo labiausiai, lyginant su 2013 m. gruodžiu (čia rasite iškalbingą iliustraciją, paskelbtą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tinklalapyje, žr. lentelę Nr. 2)
Kodėl R. Šimašius ir M. Majauskas nutyli apie Šiaulius? Priežastis, manau, paprasta: šiame mieste šilumos ūkį tvarko ne privačios įmonės, o pati savivaldybė, ir susitvarko, kaip matyti iš aukščiau pateiktų skaičių, geriausiai.
Todėl konservatorių ir liberalų kalbos apie konkurenciją, kurią jie siūlo kaip panacėją nuo Vilniaus šilumos ūkį apsėdusios įmonės, daugeliui vilniečių pažįstamos senu „Rubikono“ pavadinimu, stebėtinai panašios į kito privatininko protegavimą. Perspektyva daugmaž aiški: vietoje „Rubikono“ vilniečiai turėtų „Fortumą“. Su tuo pačiu instinktu, sakančiu, kad svarbiausia – pelnas, o tūkstančiai išvaržytų žmonių tėra lengvas pašalinis efektas.
Šia prasme konservatoriai, liberalai ir A. Zuokas siūlo iš esmės tą pačią programą, besiskiriančią tik įmonės, kuriai bus leista pelnytis iš būtinos paslaugos tiekimo, pavadinimu.
Mes su „Lietuvos sąrašo“ komanda turime kitą pasiūlymą: peržengus „Rubikoną“ nesuklupti prieš „Fortumą“ ir vietoje eilinių vilniečių skurdinimo modelio pasirinkti šiaulietišką ir skandinavišką principą, kai būtiniausios paslaugos tiekiamos siekiant ne pelno, o miestiečių gerovės.
Reikia ne tik nepratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties su „Vilniaus energijos“ savininke „Dalkia“, bet ir panaikinti privačią monopoliją perduodant šilumos ūkį ne pelno siekiančiai savivaldybės įstaigai.
Remiantis tuo pačiu principu – būtiniausių paslaugų tiekimas negali būti pelnymosi šaltiniu – siūlome parengti ir po konsultacijų su miestiečiais atlikti ne tik šilumos, bet viso komunalinio ūkio administravimo reformą. Ateityje miesto ūkį tvarkytų ne daugybė sąskaitas su fantastinėmis kainomis išrašančių uždarų akcinių bendrovių, o savivaldybės valdoma viešoji įstaiga, kurios dalininkais, sekant Šiaurės šalių pavyzdžiu, palaipsniui galėtų tapti vilniečiai. Ši įstaiga organizuotų šilumos, vandens tiekimą, atliekų tvarkymą, gatvių ir kiemų apšvietimą bei priežiūrą. Atskaitomybė vilniečiams, skaidrus valdymas, bendruomenių atstovų dalyvavimas stebėtojų taryboje užtikrintų, kad už teisingą kainą gausime kokybiškas komunalines paslaugas, o miesto turtas bus tvarkomas išmintingai.
Esu įsitikinęs, kad panaikinus privačią monopoliją ir išskaidrinus šilumos ūkio valdymą šilumos kainos vilniečiams atpigtų daugiau nei ketvirtadaliu.