Jaudinanti istorija: vaikų nesusilaukusi pora rado išeitį

Jauni vedę Alvydas ir Loreta norėjo didelės šeimos. Abu buvo užsiėmę, ji studijavo psichologiją, vyras pradėjo verslą.

Metai bėgo, o vaikučių vis nepavyko sulaukti. Aišku, dėl to krimtosi. „Vis dažniau ateidavo mintis, kad aš turiu meilės, bet neturiu, kam jos dovanoti“, – paskaitoje apie nevaisingumo iššūkius šeimai asmenine patirtimi dalijosi moteris.

Po septynerių metų, L. Juravičienės žodžiais, Dievas jiems atsiuntė vaikų. Mokykloje, kur pradėjo dirbti, psichologė susipažino su vienu berniuku. „Kai sužinojom, kad jis gyvena vaikų globos namuose, pagalvojom apie įvaikinimą. Tada sužinojom, kad berniukas turi dar 2 jaunesnius brolius ir seserį. Su vyru pagalvojome – yra vaikai, kuriems trūksta šeimos, o mūsų šeimai trūksta vaikų... Buvome jauni, kupini jėgų, neturėjome patirties, bet buvome drąsūs ir paėmėme globoti visus keturis“, – prisiminė vilnietė.

Tai buvo prieš 15 metų. Dabar visi Juravičių berniukai – pilnamečiai, du vyresnėliai jau gyvena savarankiškai.

Džiaugsmai ir sunkumai

„Aišku iš karto tapus daugiavaike mama buvo nelengva, bet šalia sunkumų patyrėme ir gausybę malonių. Patys augome ir keitėmės“, – DELFI pasakojo Loreta. Moters žodžiais, kai iš visų pusių namie šaukia „mama, mama“, pasidaro nebesvarbu, ar tai mano ar ne mano pagimdyti vaikai. Reikia suktis, kad laiku spėtum išklausyti, pavalgydinti, paskaityti knygelę, paguldyti ir t. t.

„Buvo nuostabu matyti, kaip sparčiai vaikai keitėsi, mokėsi, augo. Jų imlumas ir visokios patirties troškimas buvo neišpasakytas. Dėl to būdavo ir džiugu, ir linksma, o kartais nepatogu prieš aplinkinius. Bet vaikai „pasisotino“, nurimo“, – pasakojo moteris.

Kaip prisimena pora, ir finansiškai nebuvo lengva. Tapusi daugiavaike mama, Loreta nebegalėjo dirbti, kiek anksčiau. Vaikai turėjo specialių ugdymosi poreikių, o logopedo ir kitų specialistų pagalba daug kainuoja.

„Norėjome puoselėti ir ugdyti savo vaikų talentus ir stipriąsias puses. Tai taip pat nemažai kainavo- ir laiko, ir pinigų. O ugdyti buvo ką: vyriausias sūnus baigė muzikos mokyklą, dukra – choreografijos mokyklą, antrasis sūnus domėjosi technika, jauniausias berniukas – daile, fotografija, sportu“, – prisiminė L. Juravičienė.

Pasak moters, dažniausiai vaikai būna panašūs į savo tėvus polinkiais ir gebėjimais, tada lengviau juos suprasti ir priimti. „Pvz., man buvo labai sunku suprasti, kaip galima nesuprasti matematikos. Tačiau kai susiduri su visiškai kitokiu vaiku, prasiplečia pasaulis, labiau pradedi matyti kitokius - tuos, kurie kitokiais gabumais apdovanoti. Gali labiau suprasti tuos, kurių anksčiau nesupratai“, – pateikė pavyzdį moteris.

Mokslai Juravičių vaikams sunkiau sekėsi ne tik dėl hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo, bet ir, Loretos manymu, pirmiausia dėl sudėtingos ankstyvosios patirties. „Ilgai dirbu psichologe ir pastebiu, kad globos namuose gyvenantiems vaikams sunkiau užaugti. Kai kurie vaikai visomis išgalėmis kabinasi į visavertį gyvenimą, kiti jau nusivylę juos atstūmusiu pasauliu ir yra pilni pykčio. Dauguma jų nepatirtų tokių sunkumų, jei turėtų šeimą“, – įsitikinusi L. Juravičienė.

Noras turėti dar didesnę šeimą

Kai vaikai paaugo, pasidarė lengviau, pora suprato, kad nori dar gausesnės šeimos. „Laukėme, bet nesulaukę nusprendėme įsivaikinti dar vieną vaikutį. Nesitikėjau, kad Dievas gali leisti išgyventi tokią pilnatvę, kai vaikai į šeimą atkeliavo neįprastu būdu. Penktas vaikas – iš vaikų globos namų pasiimta mergaitė – suteikė dar daugiau džiaugsmo. Pavyko labai giliai patirti motinystę. Mažo žmogučio atėjimas į šeimą, kurioje augo du paaugliai ir du žengiantys į paauglystę vaikai, labai harmonizavo mūsų visų tarpusavio santykius. Atėjo išgydymas“, – pasakojo L. Juravičienė. Dabar mažoji dukrelė jau antrokė, visus mus džiugina savo pasiekimais ir moksle ir mene: puikiai šoka, deklamuoja, vaidina.

Kaip pastebi Loreta, apie įvaikinimą pagalvoja daug žmonių, tačiau dažnai išsigąsta, ar sugebės. „Nereikia bijoti, nes vaikų auginimas labai daug ko išmoko ir brandina. Svarbu būti atviriems patirčiai ir neužsidaryti, kai iškyla sunkumai, ieškoti pagalbos. Be to visada vienokiu ar kitokiu būdu apdovanodamas vaikais Dievas kartu suteikia ir jėgų. Kai renkamės į šeimų maldos grupę, visada dėkojame už vaikus, nes jie, kaip ir sutuoktinis, mums yra kelias Dievo link“, – sakė L. Juravičienė.

Buria įtėvių ir globėjų bendriją

Prieš 21 metus Loretą vedęs Alvydas užsiima statybomis ir leidžia žurnalą, o šiuo metu dar buria Vilniaus globėjų ir įtėvių bendrijos iniciatyvinę grupę, kurios tikslas – paskatinti žmones tapti be tėvų augančių vaikų globėjais ar įtėviais, padėti jau auginančioms įvaikintus ar globojamus vaikus šeimoms. Alvydas mano, kad vaikų globa yra praktinė krikščionybė.

Galvojantiems apie tai Alvydas mielai pasakoja apie galimus iššūkius ir patirtį.

„Mūsų šeimoje – penki įvaikinti vaikai. Nesigailiu ir visiems rekomenduoju. Tikrovė yra tokia, kad vyrai ir ypač moterys nori vaikų. Bet ne visada išeina. O šalia mūsų visuose Lietuvos miestuose yra vaikų globos namai pilni vaikų, kuriems reikia padėti užaugti“, – sakė A. Juravičius.

Jo žodžiais, apie įstaigose augančius vaikus ir jų įvaikinimą daug šnekama ir bandoma kažką daryti, tačiau tikrovė tokia, kad jų nemažėja. Žiauri tikrovė. Iš tūkstančių įvaikinama tik po 100 vaikų per metus. Paklaustas kodėl, vyras daug neaiškina – parodo į širdį ir priduria: „Nenorim dalytis meile ir esame bailūs“.

Iš įvaikinimo praktikos Alvydas akcentuoja tris dalykus. Pirmas – būtinas idealizmas ir užsidegimas. Vyro įsitikinimu, argumentų nepadėti tėvų paliktiems vaikams tikras krikščionis, europietis neturi.

Antra – asmeninės savybės. Svarbi žmogaus branda, visapusiškas savęs ir vaiko pažinimas, noras ir gebėjimas keistis, drąsa. „Mes esame drąsūs žmonės“, – tvirtai sako vilnietis.

Trečioji sąlyga - nebijot ieškoti pagalbos ir ją priimti. Visi be tėvų globos likę vaikai jau yra sužeist, nes patyrę netektį. Todėl kartais sunku vien savo jėgomis padėti vaikui. Tam, kad globa ir įvaikinimas būtų sėkmingi šeimoms būtina lengvai pasiekiama kvalifikuota specialiojo pedagogo, psichologo, leogopedo, socialinio darbuotojo pagalba. Labai praverstų ir savipagalbos grupės.

Globos namuose auga apie 4 tūkst. vaikų

Kaip rodo statistika, dauguma tėvų globos netekusių vaikų turi biologinius tėvus, tačiau jie pripažįstami nepajėgiais rūpintis atžalomis. Pastaraisiais metais iš daugmaž 10 tūkst. be tėvų likusių vaikų 6 tūkst. augo artimųjų šeimose, apie 4 tūkst. – globos namuose.

Skaičiai liudija, kad Lietuvoje kasmet įvaikinama tik apie 2 proc. tėvų globos netekusių mažylių. A. Juravičius apgailestavo, kad, nepaisant įvairių koncepcijų, vizijų ir socialinių reklamų, šis skaičius nemažėja.

Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!