Lietuvoje niekada nesisekė puikiai dėl prastos šeimos finansinės padėties ir prastų santykių su namiškiais. Trukdė peripetijos, verčiančios kentėti, o ne gyventi. Iš pažįstamų rato daugelis jeigu nors ne keliems metams, tai bent vasarai buvo išvykę užsidirbti pinigų į užsienį ir visuomet jų atsiliepimai žavėdavo, o uždarbiai viršydavo bet kokius lūkesčius.
Teko pačiam susitikti su ne vienu ir ne dviem, kurie prašė vienokios ar kitokios pagalbos norint emigruoti iš šalies. Teko pažinti įmonių vadovų, darbuotojų, sekretorių, studentų programų vykdytojų, kurie vertėsi šiuo verslu ir džiūgavo dėl kosminių uždarbių. Man kaip tik besimaišančiam šiame versle pinigų užsidirbti nepavyko, o noras pačiam pakeisti gyvenamąją aplinką ir nekovoti už elementarųjį būvį augo – akys vis smalsiau krypo į Angliją.
Šilčiau, veiksmo daugiau – ko jaunam žmogui daugiau ir bereikia? Po savo 20-ojo gimtadienio, dar neišgaravus švenčių aidams teko sėstis į lėktuvą ir skristi į Londoną. Viskas, kas nutiko, dabar kelia juoką, bet tada jau nuo pirmų akimirkų akys buvo nuolatos pritvindytos ašaromis ir gailesčiu sau. Kalbos nemokėjimas, nuolatinis pinigų trūkumas transporto išlaidoms, noras vis dar linksmintis kėlė dviprasmes mintis – ar reikia būtinai kažką keisti, mokytis, tobulėti, stengtis, ar džiaugtis jaunatviška nuotaika ir nerūpestingu gyvenimu.
Iš to, kuris nebuvo perskaitęs nei vienos knygos, nemokėjo suregzti sakinio be klaidos, bendravo su žmonėmis, kurie labiau mylėjo menamas Rusijos žemes, nei gerbė Lietuvos nepriklausomybę, ir suprato vyriškumą pagal apgailėtinus kaimiškus stereotipus, sugebėjau tapti visai kitu – pabaigti vidurinę, įstoti į aukštąją, baigti Anglijoje kelis kursus, skaityti knygas, jausdamas malonumą.
Visa tai – tik todėl, kad pasikeitė aplinka ir atsirado aibės laisvo laiko sau. Atsirado ir galimybė pamatyti, ką gali padaryti žmogus savo rankomis ir kiek gali pasiekti besimokydamas jam patinkančių dalykų. Viskas, kas kelia nuostabą ir ką galėjau tik matyti televizoriaus ekrane, šiandien jau čia, šalia, apčiuopiama, gyva.
Niekada Lietuvoje nebuvo taip gerai, kaip tik grįžus su pinigais pailsėti kelioms savaitėms. Kelis kartus teko gyventi ilgiau nei metus. Pirmas pusmetis visuomet vienas maloniausių– kur benueisi, ką bepamatysi, viskas gražu, miela, skanu – esi kupinas nostalgijos ir šilumos savo kraštui, žmonėms. Vėliau laikui bėgant kasdienybės liūnas įtraukia į nusiminusių žmonių kalbas, veido išraiškas, kančias ir pinigų trūkumą, masinę psichozę dėl žiemą kylančių kosminių mokesčių kainų, netvarkos, korupcijos...
Paskutinis kartas buvo skausmingiausias, nes po jo dabar pagalvojus apie Lietuvą net nupurto. Teko patekti į teisėsaugos akiratį ir visomis pastangomis įrodinėti savo nekaltumą. Absurdas, apie kurį teko mokytis dvyliktoje klasėje, pasirodė visu savo „gražumu“. Po beveik dvejų metų teisybės paieškų kaltinimai buvo panaikinti. Kiek tai kainavo? Vos nenusigėriau iki beprotystės: kasdieninės psichozės, nervai, šiek tiek pinigų advokato išlaidoms, prarastos studijos viename iš Lietuvos universitetų ir laikinai sustabdyti mokslai aukštojoje.
Dabar esu mažame Anglijos miestelyje. Pinigų dirbant užtenka ir galima taupyti, kurti planus ateičiai, maitintis geresniu maistu, sportuoti, laikas nuo laiko apsilankyti didmiestyje, matyti žmones su šypsenomis ir sulaukti pasisveikinimų iš praeivių gatvėse. Ar esu išdavikas palikęs Lietuvą? Gal greičiau žmogus, kuris nesugriovė savo gyvenimo likdamas joje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kalėdinis stalas – jau nukraustytas, o danguje seniausiai nebelikę fejerverkų pėdsakų – visi spėjo sugrįžti į įprastą ritmą, prie darbų. Skirtumas tik tas, kad vieniems pakako užverti namų duris ar sėsti į automobilį, o kitiems – lipti į lėktuvą, ir po švenčių vėl skristi namo. Svetur.
Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.
Jūsų minčių laukiame iki sausio 19 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 13 d. iki sausio 26 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2014 m. sausio 27 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.