Aktualesnė problema yra atsisakymas objektyviai įvertinti šių įvykių priežastis ir pagal geriausias islamo tradicijas tūlas mėginimas klijuoti „patys kalti“ etiketę, nuolat pridedant žvaigždutę ir smulkiomis raidelėmis, lyg tarp kitko išnašoje nurodant, kad „terorizmas yra nepateisinamas dalykas“.
Nėra tokio dalyko kaip abstrakčių idėjų ar įsitikinimų apsauga. Įsitikinimai nėra ribotas išteklius ar turtas, prie kurio reiktų riboti prieigą. Priešingu atveju įsivyrautų chaosas: kiekvienas galėtų viešai paskelbti savo įsitikinimus ir taikyti išgalvotas sankcijas už jų nesilaikymą. Pvz., skandinavai galėtų paskelbti, kad elfai yra šventi ir už kiekvieną jų paminėjimą reikalauti susimokėti – J.R.R. Tolkienas tiesiog apsiverstų karste.
Niekas nėra ir negali būti apsaugotas nuo kritikos. Nėra jokio universalaus autoriteto, kuris galėtų paskelbti „tobulybę“. Sistema, kurioje draudžiama kritikuoti teisines ir socialines normas, tiesiog vadinama diktatūra. Įsitikinimai jokiu būdu nėra žmonės ir jie negali pretenduoti į jokią apsaugą, kokią turi žmonės. Dėl straipsnio, kuriame skatinama padegti kokią nors sinagogą ar numesti bombą per viešą (net ir nemėgstamų žmonių) renginį, gali būti iš tiesų padegta kokia sinagoga ar sprogti bomba ir gali būti sužaloti žmonės.
Karikatūra, kurioje demonstruojamas peilį po savo pranašo kaklu laikantis ir užsičiaupti liepiantis teroristas, išjuokiami pačių islamo pasekėjų įsitikinimai, o ne realūs asmenys. Tokiu būdu karikatūros adresatas privalo reaguoti į mestą intelektualų (ne smurtinį) iššūkį: ar galima tavo tikėjime žudyti religijos autoritetų aklai nesilaikančius asmenis? Ar nebus taip, kad tavo primestų normų nesugebės laikytis net tavo paties pranašas?
Siekis bet kokia kaina „įsižeisti“ ir imtis keršto yra visiška kapituliacija: „Tavo iššūkis man sukelia diskomfortą. Į jį reaguoti aš nesugebu ir nemoku.“ Agresorius, imdamasis ginklo, iš tiesų kapituliavo, tačiau tik ne Lietuvoje. Susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenėje abstraktūs įsitikinimai ir simboliai yra svarbesni už žmones, ypač tuos, kurie nesinešioja užantyje kalašnikovo.
„Patys kalti“ etiketės klijavimas ir nuolatiniai būgštavimai dėl įžeistų „religinių“ įsitikinimų daugelio abejingų širdyse reiškia visišką teroro pergalę: tarsi „Aš tokio būdo nenaudočiau, bet čia nieko tokio neįvyko – gavo, ko nusipelnė“. Galimybė reaguoti smurtu daug kam jokia ne problema, o religinių įsitikinimų įžeidimas tampa bent jau lygiaverčiu įvykiu žmogaus gyvybės atėmimui. Įsitikinimai egzistuoja tik ten, kur iš jų galima šaipytis. Ten, kur iš jų šaipytis negalima, jie vadinami fanatizmu. „Je suis Charlie.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!