Jie tvirtai žino „tiesą“, tik nėra pajėgūs jos argumentuoti diskusijose. Jėzus irgi buvo nukryžiuotas dėl savo painių ir netiesmukiškų parabolių.
Breiviko ir Paryžiaus šaudymai panašūs: ekstremalių dešiniųjų fundamentalistų išpuoliai prieš kairiąją drąsią progresyvią ironišką mintį. Nesvarbu, kad vienas jų „kovojo prieš musulmonų antplūdį Europoje“, o antrieji „gina“ Islamą. Tai to paties medžio vaisiai.
Nepakantumo ironijai simptomus yra svarbu pastebėti anksti, kol jie neperaugo į siekį susidoroti su kitaminčiais. Apmąstant teroristinį išpuolį prieš Charlie Hebdo prisiminiau panašų atvejį Lietuvoje, laimei - nepanašų savo baigtimi.
Menininės feministinės akcijos Vilniuje metu buvo perdainuotas Lietuvos himnas, ironiškai dekonstruojantis mūsų visuomenėje vyraujantį patriarchalizmą. Vieni aikčiojo dėl šitokio nedvasingo akibrokšto, kiti abejojo performanso menine verte. Treti, tie kurie viską žino ir siekia įvesti valstybėje „tvarką“, bandė su menininkėmis susidoroti teisinėmis priemonėmis.
Kodėl sulyginu tokius atrodo skirtingus atvejus, juk iš tiesų, skundo pateikimas policijai nėra tolygu masiniam piliečių šaudymui. Bet visais atvejais matau bendrą vardiklį – siekį įbauginti. Sėti baimę, pažeminti, sutrypti žmogišką orumą – štai ko siekia ultradešinieji. Bet kokį įsivėlimą į diskusiją jie laiko pralaimėjimu, nes diskusija visus sulygina, gal net kartais priverčia nusijuokti.
Buvo atvejų, kai Lietuvos naciukai bandė žaisti su ironija – atėjo į vieną iš kairiųjų paskaitų užsidėję klounų nosis. Tačiau klouno nosis, jeigu ją užsidėjęs šauki, kad kitaminčius reikia „karti ant sausos šakos“, pati savaime nėra ironiška žinia, tai veikiau „Prisukamojo apelsino“ veikėjo kaukė, užsidedama einant žudyti.
Pervertus eurpietiškąją spaudą pastebėjau, kad kaltinimų žuvusius kairiuosius žurnalistus už jų pasisakymų ir karikatūrų aštrumą yra nedaug, ir tie patys ne tokie tiesmukiški.
Deja, Lietuvoje pilna svarstančių, kad jie „patys prisidirbo“, „prisišnekėjo“, „parodė nepagarbą religiniams simboliams“. Mūsuose taip įsigalėjusioje patyčių kultūroje vis dar normalu kaltinti auką dėl to, kad kažką išdrįso: išsakyti savo nuomonę, sukritikuoti, išeiti į gatvę trumpu sijonu. Taip pasisakantieji tarytum patys glaudžiasi prie galios, net jeigu ji yra prievartaujanti ir taip pratęsia ir palaiko patyčias.
Marine Le Pen Nacionalinio fronto partija pasipiktino, kad jie nebuvo pakviesti žygiuoti sekmadienį Paryžiaus eitynėse kartu su viso pasaulio valstybių lyderiais. Tačiau toks prancūzų valdžios sprendimas yra visiškai suprantamas europietiškos demokratijos dvasioje augusiems ir gyvenantiems piliečiams: neigiantys pamatines respublikos vertybes ir pasisakantys už nelygybę bei diskriminaciją yra ne demokratinio, o fundamentalistinio teroro pasaulio veikėjai.
Demokratinio pasaulio piliečiai skiriasi ne rasės, tautybės, etniškumo bruožais, o skirtingomis nuomonėmis ir požiūriais į tai, kaip sukurti bendrą gerovę. Siekis pašiepti ir diskriminuoti nėra tas pats, kas kritika ir ironija.
Reikia tikėtis, kad įvykiai Norvegijoje ir Prancūzijoje Lietuvos politikų bus permąstyti ne kaip niekaip su Lietuva nesusiję faktai, bet kaip tiesiogiai iš smurtinės ultradešinės politikos kylantys ir kad pas mus padaugės tolerancijos ir lygybės eisenų, o smurtą ir diskriminaciją propaguojančių neliks.
Tikiuosi, kad Kovo 11-osios eisenoje bus nešami aukštai iškelti žurnalistų pieštukai ir skambės „Lietuva, motyne mūsų, tu promočių žeme“.