N. Vasiliauskaitė. Kodėl nereikia būti Šarliu

„Je suis Charlie!“ (Aš esu Šarlis) – ašaromis trykšta gedulingas dažno progresyvaus socialinių tinklų vartotojo profilis šiomis dienomis. Suprasdamas, jog „kiekvienas iš mūsų galime tapti smurto auka“, jis solidarizuojasi: „Nušaukite ir mane, jei jau taip!“ Nesvarbu, esą, o gal netgi neetiška klausti apie aukos veiksmų turinį, pelniusį jai nelemtąjį išgarsėjimą: auka visada verta empatijos, o šiuo atveju netgi kur kas daugiau – tapimo žodžio laisvės, žmogaus teisių, drąsos, demokratijos, pačios Vakarų civilizacijos simboliu.

Nesvarbu – nes tiktai taip (valingai ignoruojant, užsimerkiant: „dabar ne laikas ir ne vieta“) ir galima solidarumo išsireikalauti, konstruojant dirbtinę alternatyvą: arba tu Šarlis, arba remi teroristus; arba už tualetinio humoro politinę kultūrą, arba tau skauda įžeistus jausmus ir reikalauji, kad religijos būtų nekritikuojamos. Arba/arba. 

Ne, nėra jokio arba/arba. O laikas ir vieta – patys tie. Turinys svarbu. Solidarizuotis kviečiama juk ne su abstrakčiais žmonėmis, o su labai konkrečiais – turinčiais vardus, pavardes, profesijas, žinomais savu skoniu, pažiūromis ir mąstymo būdu. Tarti „Aš esu Šarlis!“ – pasirašyti būtent po (pavadinkime) šarlizmu. T.y. po spindulingo primityvumo ir vulgarumo produkcija, kuri dabar dedasi – priminkite, kuo? – teisingai, pačiu (the) Civilizacijos forpostu, ginančiu mus nuo humoro nesuprantančių žudikų barbarybės. O juk linksma, kai, pvz., pamatai pranašą Muhamedą tokia poza. Iš karto aišku, kad jis, o ir islamas, o ir visi, kuriems tai ką nors reiškia, yra niekingi, šlykštūs, apgailėtini, o jų idėjos vertos tiek, kiek ta žvaigždė. 

Kam jau kam, o žydams ir krikščionims rankų trinti nederėtų – Šarlis ir jiems turi ką pasiūlyti: štai žydas pagal geriausias antisemitizmo tradicijas, o štai šv. Trejybė. Nuostabus sąmojis! Kaip kitaip parodysi, kad Trejybės idėja – absurdiška nesąmonė, o katalikai – (slapta) homoseksualūs bukagalviai? Nupiešei šitaip – ir visi suprato. Tiesą sakant, čia tyras V. Tomkaus ir Zeppelino humoras. (Beje, nuostabu, kad sukrutę Žmogaus teisių aktyvistai dabar karikatūrose nemato ne tik beskonybės, bet ir homofobijos, rasizmo, antisemitizmo, ir kartu su naciukais stoja ginti „žodžio laisvės“ spaudyti ant ko patinka.) 

Tiktai nereikia dabar ištraukti „įžeistų jausmų“ argumento (nors pasibjaurėjimas vulgarumu ir nešvankybe – irgi tam tikras jausmas) – jausmai (nei religiniai, nei nereliginiai) nėra ir neturi būti pagarbos objektas, veikiau tam tikrus jausmus turintys asmenys nusipelno pagarbos, o turintys kitus – ne. Karikatūros atgrasios ne tuo, kad „įžeidžia jausmus“ (krikščionims nepriklausau, šv. Trejybės idėja man niekuo nėra brangi), šaiposi iš religijų, abstrakčių koncepcijų ir patriarchų, ar „negerbia kitokio“, o kad spinduliuoja valią ištepti savimi viską, prie ko prisiliečia, užginti egzistenciją dalykams, neredukuojamiems į seiles, purvą ir analinį seksą, todėl, kad tai – „kiaulidės filosofija“.

Bet argi galima šaudyti už vulgarumą, lėkštą sąmojį, už blogą skonį ir kvailumą? ŽINOMA, ne. Tai niekaip nepateisina (ir niekas, regis, neteisina). Bet lygiai taip pat žūtis, tapimas smurto auka nepateisina ir nepaverčia nesvarbiais aukos veiksmų, ir negeneruoja simpatijų asmenybei, tuo labiau savaime neturėtų būti motyvu politiniam solidarumui (kurį kaip tik skuba vienas per kitą rodyti politiniai lyderiai, taip solidarizuodamiesi su teise paversti viešą erdvę viešu tualetu ir pavadinti šį gestą svaiginančiu kultūriniu laimėjimu). Simptomiška, kad solidarumo atsisakymas neretai suprantamas kaip „valia uždrausti“: tarsi pasibjaurėjimo tam tikrais dalykais išsakymas būtų... reikalavimas juos anihiliuoti: ne fiziškai, tai bent teisiškai. 

Ne, tokios pozicijos irgi niekas negina. Nesitapatinti, negedėti – tai ne kėsintis „uždrausti beskonybę“, o įvardinti ją, užuot nusukinėjus akis, ir nemanyti, įkandin socdemų, jog „svarbiausia žmogus“ (net jei jo/s vienintelė pastebima veikla – spjaudyti ant visko, kas žmogiška), arba kad krikščionybės kritika – privemti į krikštyklą, o mąstymo laisvė – laisvė purvinais botais minti persišką kilimą (kaip kad veiksmų laisvė nėra laisvė eiti gatve ir šaudyti; skirtingai nuo pirmų pavyzdžių, šis, beje, iš tiesų draudžiamas). Taip, (a) karikatūristai tapo auka dėl savojo humoro ir mąstymo būdo; taip, (b) bet kas gali tapti bet kieno auka dėl kokio nors kitokio suvokimo ar mąstymo būdo, galbūt kaip tik dėl subtilaus ir nuoseklaus, bet iš b niekaip neseka, kad reikia solidarizuotis su a. 

Tačiau – dažnas paklaustų – kiek aktualu tą beskonybę pabrėžinėti? (Dabar, esą, juk ne tai svarbiausia: taip, vulgarios tos karikatūros, ir nejuokingos, tačiau juk žuvo žmonės! Už nuomonę! Kad ir kvailą.) Tiek, kiek beskonybė tampa kvietimu naujai politinei tapatybei. T.y. labai aktualu. Stebėtino progresyvios stovyklos angažavimosi šio pobūdžio tualetiniam humorui fone (vienas rafinuotas leftistas netgi gebėjimą nuoširdžiai juoktis kartu su „Charlie Hebdo“ laiko lakmuso popierėliu nustatyti, su kuo verta bendrauti, o su kuo ne: jei tau nejuokinga, paaiškėja, kad esi labai neįdomus žmogus) tenka manyti, jog tasai humoras – tas draivas visa ko profanacijai, džiaugsmas, kad „nėra nieko šventa“, kad visi ir kiekvienas turi būti pasiekiami pažeminimams ir spjūviams, nes viskas tik interpretacijos, o tiesos nėra – yra pati jų politinės valios ir personalios egzistencijos šerdis. Štai kuo jie iš tiesų tiki, štai dėl ko yra prieš diskriminaciją, prieš rasizmą, seksizmą, ar už minties laisvę. Šitaip solidarumui telkė ir dizainerio Roberto Kalinkino glamūrinės kelnės, mobilizavę tą stovyklą gynybai įžūlios, tyčia atitinkamam ažiotažui kelti sukurtos reklamos, kuri, tiesa, neprilygo vulgarumu Šarliui, tačiau taip pat įkūnijo pačią versliosios „laisvai mąstančios“ hipsterijos dvasią.

O jeigu karikatūros būtų nevulgarios? Argi intelektuali elegantiška kritika ar nekanoninė religinių dalykų interpretacija (ar, pvz., žmogaus ir gyvūnų atvaizdų gausa viešose erdvėse) neužsitraukia lygiai taip pat fundamentalistų agresijos, argi Salmanui Rushdie už „Šėtoniškas eiles“ nepaskelbta fatva? Taip, užsitraukia, bet tai jau visai kita tema: viena yra solidarizuotis su Salmanu, visai kas kita – su Šarliu (tūlam fundamentalistui gal ir nebūtų skirtumo, bet tai charakterizuotų jį, o kai nematome skirtumo mes – charakterizuoja mus). Įvertinti karikatūras taip, kaip jos nusipelno, anaiptol nereiškia nei ginti poziciją „prisiprašė“, nei poziciją „tik nesupykdykime kuo nors jų“.

Apskritai, musulmonų-vakariečių kolizija, čia, manding, visiškai antraeilė. Svarbu tai, kad „vakarietiškumo“ gintina esme ir laisvės simboliu tampa – mums solidariai susitapatinus – ne kas kita, o tokios karikatūros ir jų turinys. O šito neturi būti. Ne dėl musulmonų ir jų jausmų – dėl mūsų. Civilizacija – bjaurėjimasis vulgarybe ir primityvumu. Arba tas žodis nereiškia nieko.